Vilnius dažnai vadinamas miestu ant septynių kalvų, tačiau tikrieji sostinės tyrinėtojai žino, kad kalvų čia kur kas daugiau, o pačios įspūdingiausios dažnai slepiasi nuo turistų akių. Viena tokių vietų, kurią net ir patys vilniečiai atranda vis dažniau, tačiau ji vis dar išlaiko savo paslaptingą aurą, yra Altanos kalnas. Tai vieta, kurioje susipina bohemiška Užupio dvasia, turtinga ir kiek ekscentriška istorija bei kvapą gniaužianti miesto panorama. Skirtingai nei Gedimino pilies kalnas ar Trijų kryžių monumentas, ši vieta nesiūlo išpuoselėtų trinkelių takų ar suvenyrų kioskų. Čia rasite laukinę gamtą, ramybę ir jausmą, lyg miestą stebėtumėte iš slapto paukščio lizdo. Jei ieškote vietos romantiškam saulėlydžiui ar tiesiog norite pabėgti nuo miesto triukšmo nepabėgdami iš paties miesto, šis kalnas yra būtent tai, ko jums reikia.
Istorinis palikimas: kas toji ponia Melanija ir kodėl kalnas vadinamas Altana?
Norint suprasti šios vietos unikalumą, būtina nusikelti į tarpukario Vilnių. Altanos kalnas nėra vien tik gamtos kūrinys – didelė jo dalis yra suformuota žmogaus rankų. Kalno istorija glaudžiai susijusi su spalvinga asmenybe – Melanija Dluska. Ši moteris, gyvenusi Užupyje, 1933 metais gavo savivaldybės leidimą ant kalno statyti nedidelį vasarnamį su altana (itališko stiliaus pavėsine ar apžvalgos aikštele). Būtent nuo šio statinio ir kilo šiandieninis kalno pavadinimas.
Įdomiausia istorijos dalis yra ta, kaip Melanija praplėtė savo valdas. Kalnas natūraliai nebuvo toks aukštas ir platus, koks yra dabar. Ponia Dluska, būdama versli ir sumani, pasinaudojo tuo metu Vilniuje vykusiais statybų ir infrastruktūros gerinimo darbais. Ji susitarė, kad vežikai, gabenantys žemes iš įvairių miesto kasinėjimų vietų, verstu jas ne į sąvartynus, o ant jos sklypo šlaitų. Taip metras po metro kalnas buvo aukštinamas, o jo aikštelė plečiama. Vietiniai gyventojai pasakoja, kad M. Dluska čia buvo įveisusi įspūdingą sodą, kuriame augino ne tik vietines daržoves, bet ir tuo metu egzotiškus graikinius riešutus. Dėl šios priežasties senieji Užupio gyventojai kalną kartais dar vadina „Riešutų kalnu“.
Deja, originalioji medinė altana neišliko – ji sudegė arba buvo sugriauta pokario metais. Tačiau iki šių dienų kalno viršūnėje stūkso apgriuvę betoniniai pamatai ir arkos likučiai, kurie vietai suteikia romantiško griuvėsių žavesio. Tai tarsi nebylūs liudininkai laikų, kai čia vyko arbatėlės ir skambėjo tarpukario inteligentijos pokalbiai.
Ką pamatysite užkopę: panorama, kuri atima žadą
Altanos kalnas yra viena aukščiausių vietų Vilniuje, iškilusi maždaug 162 metrus virš jūros lygio. Tačiau skaičiai neatskleidžia tikrojo grožio. Pagrindinis šios apžvalgos aikštelės privalumas – jos atvirumas į vakarų ir pietų pusę, kas garantuoja įspūdingiausius saulėlydžius mieste.
Užlipus į viršų, prieš akis atsiveria plati Vilniaus senamiesčio ir naujųjų rajonų mozaika:
- Gedimino pilies bokštas: Iš čia jis matomas visiškai kitu kampu nei esame įpratę – jis atrodo tarsi įsiliejęs į žalią kalvų masyvą, o ne dominuojantis viršukalnėje.
- Senamiesčio stogai: Raudoni čerpių stogai, bažnyčių bokštai (ypač ryškiai matosi Šv. Jonų bažnyčios varpinė ir Bernardinų bažnyčia) kuria tapybišką peizažą.
- Paupys: Žvelgiant žemyn, matosi modernus ir atgimęs Paupio rajonas. Tai puikus kontrastas tarp senojo, laukinio Užupio viršuje ir šiuolaikiškos architektūros apačioje.
- TV bokštas: Tolumoje, horizonto linijoje, puikiai matomas Vilniaus televizijos bokštas, kuris vakarais tampa švytinčiu orientyru.
Svarbu paminėti, kad vaizdas nuo Altanos kalno yra dinamiškas. Vasarą čia viskas skendi žalumoje, todėl kartais medžių lajos gali kiek užstoti tam tikrus objektus, sukurdamos intymumo jausmą. Tuo tarpu rudenį ar žiemą, kai lapai nukrenta, panorama tampa dar platesnė ir gilesnė, leidžianti pamatyti tolimiausius miesto kampelius.
Kaip rasti Altanos kalną? Detalus maršrutas klaidžiais takais
Viena iš priežasčių, kodėl Altanos kalnas ilgai išliko „neatrastas“, yra ta, kad į jį nėra vieno aiškaus, asfaltuoto kelio su nuorodomis. Tai yra orientacinio žaidimo elementas, kuris tik prideda vietai žavesio. Yra keletas būdų pasiekti viršūnę, priklausomai nuo jūsų fizinio pasirengimo ir noro tyrinėti.
1 maršrutas: Nuo Užupio gimnazijos (lengvesnis)
Tai populiariausias ir bene lengviausias būdas pasiekti kalną, nereikalaujantis ekstremalaus kopimo stačiais šlaitais. Pradėkite kelionę Krivių gatvėje.
- Eikite Krivių gatve, kol pamatysite Užupio gimnaziją.
- Šalia gimnazijos ieškokite įėjimo į stadioną arba siauro praėjimo tarp privačių namų tvorų. Orientuokitės į aukštus medžius kalvos viršuje.
- Sekite pramintais takeliais, kurie veda aukštyn pro apleistus sodus ir krūmynus. Takas nėra status, jis vingiuoja gana tolygiai.
- Netrukus pamatysite betoninius arkos likučius – tai ženklas, kad pasiekėte tikslą.
2 maršrutas: Iš Paupio (status ir ekstremalesnis)
Jei esate Paupyje ir norite greitai (bet sunkiai) užlipti į viršų, galite rinktis laiptus. Ties Aukštaičių gatve, netoli Paupio turgaus, galima rasti ilgus, stačius medinius laiptus, vedančius į viršų link Užupio. Užlipus jais, teks šiek tiek paieškoti takelio dešinėje pusėje, vedančio link paties Altanos kalno viršūnės. Šis kelias reikalauja daugiau ištvermės, tačiau atveria puikius vaizdus kopimo metu.
Svarbu: Keliai į Altanos kalną dažnai keičiasi dėl gamtos sąlygų ar statybų. Būkite pasiruošę, kad kai kurie takeliai gali būti purvini, ypač po lietaus, todėl rekomenduojama avėti patogią, neslystančią avalynę.
Legenda apie sūpynes: ar jos vis dar ten?
Daugelį metų Altanos kalnas socialiniuose tinkluose buvo atpažįstamas ne tik dėl vaizdų, bet ir dėl ten pakabintų sūpynių. Tai tapo savotišku šios vietos simboliu – suptis virš miesto stogų, jaučiant laisvės pojūtį. Nuotraukos su šiomis sūpynėmis užtvindydavo „Instagram“ kiekvieną vasarą.
Tačiau lankytojai turėtų žinoti, kad sūpynės yra nepastovus reiškinys. Jas dažniausiai pakabina vietiniai entuziastai ar Užupio bendruomenė, tačiau jos neretai dingsta – kartais dėl saugumo reikalavimų, kartais dėl piktavalių veiksmų, o kartais tiesiog susidėvi. Todėl keliaujant į Altanos kalną nereikėtų dėti per daug vilčių rasti sūpynes, tačiau jei jas rasite – tai bus puiki premija jūsų vizitui. Net ir be jų, sėdėjimas ant kalno krašto, kojas nuleidus žemyn (saugiai!), suteikia panašų skrydžio virš miesto jausmą.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Planuojantiems pirmąjį vizitą į šią unikalią vietą, dažnai kyla praktinių klausimų. Štai atsakymai į svarbiausius iš jų:
- Ar lankymas yra mokamas?
Ne, Altanos kalnas yra atvira viešoji erdvė, lankymas yra visiškai nemokamas bet kuriuo paros metu. - Ar saugu lankytis tamsiu paros metu?
Vieta nėra apšviesta žibintais, todėl naktį čia tamsu. Nors pati vieta nėra pavojinga, lipti stačiais ir nelygiais takeliais tamsoje be žibintuvėlio gali būti nesaugu. Rekomenduojama turėti šviesos šaltinį ir būti atsargiems. - Ar galima užlipti su vaikišku vežimėliu?
Deja, ne. Takai yra siauri, duobėti, vietomis statūs arba su laiptais. Su vežimėliu pasiekti viršūnę būtų itin sudėtinga ar net neįmanoma. Tai vieta, tinkamesnė pasivaikščiojimui pėsčiomis ar su nešykle. - Ar galima vestis augintinius?
Taip, tai labai populiari vieta šunų vedžiojimui. Tačiau, kadangi teritorija nėra aptverta ir šlaitai statūs, rekomenduojama augintinius laikyti su pavadėliu, ypač jei jie linkę bėgti paskui paukščius ar kitus gyvūnus. - Kada geriausia lankytis?
Gražiausi vaizdai atsiveria saulėlydžio metu. Metų laikai taip pat turi įtakos: pavasarį ir vasarą čia daug žalumos, o vėlyvą rudenį ir žiemą, nukritus lapams, matomumas pagerėja, atidengdamas daugiau architektūros.
Unikali vieta fotografijai ir kūrybai
Altanos kalnas tapo tikra meka fotografams, ieškantiems netradicinių Vilniaus rakursų. Skirtingai nei nuo Gedimino kalno, kurį fotografuoja visi, čia galima užfiksuoti „gyvą“, kiek chaotišką ir labai tikrą miestą. Čia nėra stiklinių atitvarų, kurie trukdytų kadrus, o natūrali augmenija suteikia nuotraukoms gylio ir rėminimo efektą.
Ypatingo dėmesio verta „auksinė valanda“ prieš pat saulėlydį, kai senamiesčio stogai nusidažo šiltais atspalviais, o tolumoje esantys modernūs dangoraižiai pradeda atspindėti besileidžiančią saulę. Taip pat tai puiki vieta naktinei fotografijai – miesto šviesos iš čia atrodo lyg mirgantis vandenynas. Fotosesijoms ši vieta suteikia ir industrinio, ir gamtinio fono derinį: senieji betoniniai likučiai kontrastuoja su žydinčiais krūmais ar rudeniniais lapais.
Lankantis šioje vietoje, labai svarbu prisiminti ir etišką elgesį. Tai nėra oficialus parkas su šiukšliadėžėmis kiekviename žingsnyje, todėl galioja griežta taisyklė: „ką atsinešei, tą ir išsinešk“. Išsaugodami šią vietą švarią, mes prisidedame prie to, kad Altanos kalnas ir toliau išliktų ta magiška, pusiau laukine oaze pačioje Vilniaus širdyje, kurioje gera tiesiog būti ir stebėti gyvenimą iš aukštai.
