Vilniaus Katedros aikštė šiandien sunkiai įsivaizduojama be didingo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino paminklo. Atrodo, kad šis bronzinis valdovas, stovintis greta savo žirgo, čia rymo jau šimtmečius, stebėdamas besikeičiantį miestą ir jo gyventojus. Tačiau realybė yra visai kitokia – šis monumentas yra palyginti jaunas, o jo atsiradimo kelias buvo nusėtas politinėmis intrigomis, meniniais ginčais, finansiniais sunkumais ir netikėtais inžineriniais iššūkiais. Daugelis vilniečių ir miesto svečių, fotografuodamiesi prie šio simbolio, nė neįtaria, kokia drama virė užkulisiuose, kol Gediminas pagaliau rado savo vietą Lietuvos širdįje. Tai nėra tik skulptūra; tai istorija apie tautos atgimimą, išeivijos ilgesį ir bandymą suderinti istorinę tiesą su menine vizija.
Kodėl Gediminui teko laukti taip ilgai?
Nors Gediminas yra Vilniaus įkūrėjas ir vienas svarbiausių Lietuvos valdovų, idėja jam pastatyti paminklą sostinėje ilgą laiką buvo tarsi užkeikta. Tarpukariu Vilnius priklausė Lenkijai, todėl apie lietuviško paminklo statybas negalėjo būti nė kalbos. Sovietmečiu valdžia taip pat nebuvo suinteresuota skatinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų kulto, kuris galėjo kurstyti nacionalinius jausmus.
Tikrasis lūžis įvyko tik prasidėjus Sąjūdžiui ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Tuo metu visuomenėje kilo didžiulis poreikis įamžinti istorinę atmintį. Tačiau čia susidurta su pirmuoju paradoksu: visi žinojo, kad paminklo reikia, bet niekas tiksliai nežinojo, kaip jis turi atrodyti. Ar tai turi būti karingas valdovas ant piestu stojančio žirgo? Ar išmintingas diplomatas? Diskusijos buvo karštos, o pirmieji konkursai baigėsi be aiškaus nugalėtojo.
Išeivijos dovanos ir Vytauto Kašubos vizija
Paminklo istorija pasisuko netikėta linkme, kai į procesą įsitraukė Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenęs lietuvių skulptorius Vytautas Kašuba. Dar prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, gyvendamas Niujorke, jis kūrė Lietuvos kunigaikščių skulptūrų ciklus. Gedimino paminklo idėją jis brandino dešimtmečius.
Įdomu tai, kad V. Kašubos vizija kardinaliai skyrėsi nuo tuo metu Lietuvoje populiarių heroizmo standartų. Menininkas atsisakė tradicinio raitelio ant žirgo vaizdinio. Jo Gediminas:
- Nejoja ant žirgo, o stovi šalia jo.
- Laiko kalaviją, bet juo negrasina – jis nuleistas.
- Tiesia ranką laiminančiu gestu, simbolizuojančiu miesto globą ir diplomatiją.
Šis sprendimas sukėlė nemenką ažiotažą. Dalis visuomenės ir kritikų tikėjosi „karingesnio” vado. Tačiau V. Kašuba argumentavo, kad Gediminas visų pirma buvo diplomatas, laiškų autorius ir valstybės statytojas, o ne tik karo vadass. Jis norėjo pabrėžti demokratišką valdovo santykį su savo tauta ir miestu.
Techniniai iššūkiai: nuo Estijos iki Ukrainos
Kai meninė vizija buvo patvirtinta (beje, autorius savo darbą Lietuvai padovanojo), prasidėjo sudėtingiausias etapas – gamyba. Lietuva tuo metu išgyveno ekonominę blokadą ir pirmuosius nepriklausomybės sunkumus. Pinigų trūko viskam, o tokio masto projektas reikalavo milžiniškų resursų.
Pati skulptūra buvo liejama ne Lietuvoje, o kaimyninėje Estijoje, Talino gamykloje „Ars Monumentaal”. Tuo metu Lietuvoje tiesiog nebuvo techninių galimybių kokybiškai išlieti tokio dydžio bronzinį kūrinį. Procesas užtruko, o logistika tapo tikru galvos skausmu organizatoriams.
Ne mažiau intriguojanti yra ir paminklo postamento istorija. Jam reikėjo ypatingo akmens. Buvo nuspręsta naudoti granitą, tačiau ne bet kokį. Akmuo postamentui buvo atgabentas iš Ukrainos. Tai buvo Ukrainos prezidento Leonido Kučmos dovana Lietuvai. Tačiau net ir čia neapsieita be kuriozų – pirmasis atvežtas granito luitas pasirodė esąs netinkamas dėl skilimų, todėl teko skubiai ieškoti pamainos. Galutinis postamento variantas buvo suprojektuotas architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių, kurie siekė, kad paminklas darniai įsikomponuotų į Katedros aikštės erdvę, neužgoždamas nei varpinės, nei pačios Katedros.
Geležinio vilko paslaptis
Daugelis praeivių, žvelgdami į didingą kunigaikštį, dažnai nepastebi vienos svarbios detalės. Paminklo papėdėje, ant postamento, tūno Geležinis vilkas. Tai nėra tik dekoracija – tai tiesioginė nuoroda į garsiąją legendą apie Vilniaus įkūrimą.
Tačiau vilko skulptūra taip pat sulaukė kritikos. Meno ekspertai ginčijosi dėl stilistikos: vieniems jis atrodė per daug stilizuotas, kitiems – per mažas lyginant su masyviu žirgu ir valdovu. Visgi, autoriaus sumanymas buvo aiškus – vilkas čia yra ne pagrindinis veikėjas, o dvasinis simbolis, sapnas, kuris virto realybe. Jis tarsi saugo valdovo užnugarį ir primena, kad Vilnius prasidėjo nuo pranašystės.
Visuomenės reakcija: „Kodėl jis nulipo nuo arklio?”
Kai 1996 m. rugsėjo 22 d. paminklas buvo iškilmingai atidengtas, visuomenės reakcija buvo dviprasmiška. Nors dauguma džiaugėsi, kad Vilnius pagaliau turi savo įkūrėjo simbolį, netrūko ir skeptikų. Vilniečiai netruko sukurti įvairių pravardžių ir juokelių.
Populiariausias priekaištas buvo susijęs su tuo, kad Gediminas stovi šalia žirgo. Liaudyje sklandė juokeliai: „Pavargo joti, tai nulipo pailsėti” arba „Gediminas veda arklį pagirdyti”. Kai kurie radikalesni kritikai teigė, kad toks vaizdavimas menkina valdovo didybę, esą Europos tradicijoje valdovai visada vaizduojami raiti. Tačiau meno istorikai gynė V. Kašubos sprendimą, teigdami, kad tai – humaniškesnis, modernesnis ir istoriškai tikslesnis požiūris į Gediminą, kaip į intelekto, o ne tik jėgos atstovą.
Laikas parodė, kad skulptorius buvo teisus. Paminklas tapo neatsiejama aikštės dalimi, o jo „žemiškumas” leido žmonėms jaustis arčiau istorijos. Šiandien prie Gedimino skiriami pasimatymai, čia prasideda ekskursijos, o vaikai dažnai bando pasiekti žirgo kojas.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Siekdami išsklaidyti mitus ir pateikti koncentruotą informaciją, parengėme atsakymus į dažniausiai kylančius klausimus apie šį monumentą.
- Kada tiksliai buvo atidengtas Gedimino paminklas?
Paminklas oficialiai atidengtas 1996 m. rugsėjo 22 d. - Kodėl Gediminas stovi šalia žirgo, o ne joja?
Tai buvo skulptoriaus Vytauto Kašubos meninis sprendimas. Jis norėjo pabrėžti Gedimino kaip diplomato ir valstybės kūrėjo vaidmenį, o ne vaizduoti jį kaip karvedį. Taip pat tai simbolizuoja valdovo artumą savo žemei. - Iš ko pagamintas paminklas?
Skulptūra išlieta iš bronzos, o postamentas pagamintas iš ukrainietiško granito. - Ar tiesa, kad paminklo vieta buvo keičiama?
Taip, diskusijų metu buvo svarstomi įvairūs variantai, įskaitant vietą arčiau Gedimino kalno. Galiausiai pasirinkta dabartinė vieta, kad paminklas „žiūrėtų” į varpinę ir sudarytų urbanistinį ansamblį, tačiau neužstotų Katedros. - Ką laiko Gediminas rankoje?
Kairėje rankoje jis laiko kalaviją (kuris remiasi į žemę, rodydamas taikius ketinimus, bet pasiruošimą gynybai), o dešine ranka laimina miestą.
Paminklo reikšmė šiuolaikiniame Vilniuje
Praėjus daugiau nei ketvirčiui amžiaus nuo atidengimo, aistros dėl paminklo meninės išraiškos nurimo. Gedimino skulptūra tapo organiška Vilniaus senamiesčio dalimi. Ji atlieka svarbią edukacinę funkciją – primena apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ištakas ir Vilniaus, kaip atviro, daugiakultūrio miesto, idėją, kurią savo laiškuose skelbė pats Gediminas.
Šis paminklas taip pat tapo tiltu tarp išeivijos ir Lietuvos. Vytauto Kašubos dovana gimtinei simbolizuoja, kad net ir gyvenant toli nuo tėvynės, istorinė atmintis išlieka gyva. Šiandien, stovėdamas Katedros aikštės šurmulyje, bronzinis Gediminas nebėra tik diskusijų objektas – jis yra tylus liudininkas, stebintis, kaip jo įkurtas miestas auga, modernėja, bet nepamiršta savo šaknų.
