Kiekvienas, bent kartą lankęsis Vilniuje, neabejotinai yra stovėjęs šioje didingoje erdvėje, kurioje susikerta miesto istorijos, kultūros ir dvasinio gyvenimo gijos. Tai nėra tik paprasta plytelėmis išklota vieta susitikimams ar šventėms; tai Lietuvos sostinės širdis, plakanti jau šimtmečius. Žvelgiant į dabartinį, tvarkingą ir monumentalų šios vietos vaizdą, sunku net įsivaizduoti, kiek dramatiškų pokyčių ji išgyveno. Senosios nuotraukos ir archyviniai kadrai mums atveria tarsi laiko portalą, pro kurį galime pamatyti ne tik architektūrinius pasikeitimus, bet ir pajusti visiškai kitokią miesto dvasią – nuo purvinų, vežimų provėžomis išraižytų takų iki didingų potvynių, pavertusių aikštę lietuviškąja Venecija. Ši kelionė per senąsias fotografijas padės suprasti, kodėl ši vieta yra daug daugiau nei tik turistinis atvirukas.
Nuo gynybinės tvirtovės iki atviros erdvės
Norint suprasti, ką matome seniausiose nuotraukose ar piešiniuose, būtina suvokti, kad ši erdvė ne visada buvo „aikštė” mums įprasta prasme. Viduramžiais tai buvo gynybinio komplekso dalis. Žemutinė pilis, apjuosta gynybinėmis sienomis ir bokštais, diktavo visiškai kitokį užstatymo tankį. Seniausiuose planuose matyti, kad teritorija buvo gerokai uždaresnė, o erdvė aplink šventyklą – suspausta kitų pastatų.
XVIII a. pabaigos ir XIX a. pradžios pokyčiai, susiję su Lauryno Stuokos-Gucevičiaus rekonstrukcija, suteikė Katedrai jos dabartinį klasicistinį veidą, tačiau pati aikštė vis dar buvo pilna gyvybės visiškai kitokia forma. XIX a. nuotraukose dažnai galima pamatyti ne tuščią reprezentacinę erdvę, o šurmuliuojančią prekyvietę. Čia vykdavo mugės, stovėdavo vežimai, o grindinys toli gražu nepriminė dabartinio lygaus granito. Tai buvo dulkėta, o lietingomis dienomis – ir klampia purvyne virstanti vieta, kurioje virė kasdienis miestiečių gyvenimas.
Didysis 1931-ųjų potvynis: Vilnius po vandeniu
Vienas įspūdingiausių ir kartu šiurpiausių vaizdų, kurį galima išvysti senuose archyvuose, yra 1931 metų pavasario potvynis. Neris (tuo metu vadinta Vilija) ir Vilnia išsiliejo iš krantų taip smarkiai, kad Katedros aikštė tapo ežeru. Juodai baltose nuotraukose užfiksuoti siurrealistiniai vaizdai: žmonės valtimis plaukioja tiesiogiai per aikštę, vanduo siekia pastatų pamatus ir veržiasi į rūsius.
Šis įvykis turėjo milžinišką reikšmę aikštės ir pačios Katedros ateičiai. Vanduo užliejo Katedros rūsius, kuriuose ilsėjosi karališkosios šeimos ir didikų palaikai. Būtent po šio potvynio pradėti skubūs gelbėjimo ir restauravimo darbai, kurių metu buvo atrasti ir identifikuoti istoriniai palaidojimai, įskaitant Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro bei karalienių Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės palaikus. Tad žiūrėdami į nuotraukas su valtimis prie Katedros kolonų, matome ne tik gamtos stichiją, bet ir momentą, kuris paradoksaliai padėjo mums geriau pažinti savo istoriją.
Tarpukario ir karo metų randai
Tarpukario laikotarpiu, kai Vilnius priklausė Lenkijai, aikštė taip pat atrodė kitaip nei šiandien. Nuotraukose matyti kitoks apšvietimas, kitokia žmonių apranga ir, žinoma, kitokia politinė simbolika. Tačiau didžiausius randus paliko Antrasis pasaulinis karas. Nors pati Katedra išvengė visiško sugriovimo, aplinkiniai pastatai nukentėjo smarkiai.
Karo metų fotografijose aikštė atrodo nykiai – aplinkui matyti griuvėsiai, išdužę langai, karo technika. Būtent pokario metais, valant griuvėsius, galutinai suformuota ta atvira erdvė, kurią matome dabar. Sovietmečiu buvo nuspręsta nugriauti Vyskupų rūmų liekanas ir kitus apgriautus pastatus, taip sukuriant didžiulę, bet tuo metu šaltą ir ideologizuotą aikštę.
Sovietmetis: ideologija ir paslėptas sakralumas
Sovietinės okupacijos metais darytos nuotraukos pasakoja apie bandymą ištrinti dvasinę aikštės prasmę. Katedra buvo paversta Paveikslų galerija, nuo stogo nuimtos šventųjų skulptūros (jos buvo atstatytos tik atgavus Nepriklausomybę). Nuotraukose iš to laikotarpio dažnai matome pionierių rikiuotes, karinius paradus ar demonstracijas, kuriose dominuoja raudonos vėliavos.
Įdomu stebėti, kaip keitėsi aikštės danga ir želdiniai. Sovietmečiu skvere šalia aikštės medžiai buvo gerokai mažesni arba jų buvo visai kita kompozicija. Taip pat nuotraukose iš 7-ojo ar 8-ojo dešimtmečio matyti viešasis transportas – autobusai ir troleibusai, kurie važiuodavo visai šalia Katedros, gatve, kuri šiandien yra pėsčiųjų zona. Eismas T. Vrublevskio ir Šventaragio gatvėmis buvo intensyvus, o tai visiškai keitė aikštės atmosferą – ji buvo triukšminga transporto arterija, o ne ramybės oazė.
Valdovų rūmų atgimimas: tuščia erdvė, kurią užpildė istorija
Lyginant nuotraukas, darytas prieš 30 metų, su šiandieniniais kadrais, didžiausias vizualinis skirtumas yra Valdovų rūmai. Ilgą laiką vilniečiai ir miesto svečiai matė tik parką ir pievą toje vietoje, kur kadaise stovėjo Žemutinė pilis. Vyresnės kartos žmonių nuotraukų albumuose Katedra stovi tarsi vieniša, be savo istorinio „užnugario”.
Architektūrinis lūžis:
- Iki 2002 m.: Nuotraukose už Katedros matyti tik Gedimino kalnas ir medžiai. Buvo atliekami archeologiniai tyrimai, teritorija dažnai buvo aptverta.
- Statybų laikotarpis: Vėlesnėse nuotraukose matyti kylančios betoninės konstrukcijos, kurios sukėlė daug diskusijų visuomenėje.
- Dabartis: Atstatyti Valdovų rūmai sugrąžino aikštei jos istorinį, uždarą kiemą primenantį, kontūrą. Dabar lygindami senas ir naujas nuotraukas matome, kaip erdvė tapo jaukesnė ir labiau „pilietiška”, o ne tik plyna laukymė.
Varpinė: laiko sergėtoja
Katedros varpinė – dar vienas objektas, kurio pokyčius įdomu sekti nuotraukose. Nors jos siluetas atrodo nepakitęs, atidesnis žvilgsnis į detales atskleidžia daug niuansų. Varpinė yra unikalus statinys, nes jos apačia – tai buvęs gynybinės sienos bokštas, o viršutinė dalis – vėlesnių laikų antstatas.
Senose graviūrose ir ankstyvosiose fotografijose galima pastebėti skirtingus laikrodžio ciferblatus, kitokius stogo elementus. Be to, aplinka aplink varpinę nuolat kito. Tarpukariu ir sovietmečiu šalia jos dažnai būdavo prekybinių kioskų ar laikinų statinių, kurie vėliau buvo pašalinti, paliekant bokštą dominuoti erdvėje kaip savarankišką, didingą akcentą.
Dažniausiai užduodami klausimai apie Katedros aikštės istoriją
Tyrinėjant senas Vilniaus nuotraukas, dažnai kyla klausimų dėl tam tikrų detalių ar pasikeitimų. Štai keletas atsakymų į dažniausiai pasitaikančius klausimus.
Kodėl senose nuotraukose ant Katedros stogo nėra skulptūrų?
Trys monumentalios šventųjų (Šv. Elena, Šv. Kazimieras ir Šv. Stanislovas) skulptūros, puošiančios Katedros frontoną, buvo nuverstos sovietų valdžios įsakymu 1950 metais. Ilgą laiką, daugiau nei keturis dešimtmečius, Katedros stogas buvo tuščias. Skulptūros buvo atkurtos ir iškilmingai užkeltos atgal tik 1996 metais, jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
Ar tiesa, kad per aikštę važiavo automobiliai?
Taip, tai tiesa. Iki pat XX a. pabaigos eismo organizavimas aplink Katedros aikštę buvo visiškai kitoks. Gatvė, skirianti Katedrą nuo varpinės, buvo intensyvaus eismo zona. Čia kursavo ne tik lengvieji automobiliai, bet ir visuomeninis transportas. Tik vėliau, siekiant apsaugoti istorinius pastatus nuo vibracijos ir taršos bei sukurti pėsčiųjų zoną, eismas buvo apribotas.
Kas buvo toje vietoje, kur dabar yra Valdovų rūmai?
Po to, kai XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje apgriuvę Valdovų rūmai buvo nugriauti carinės valdžios iniciatyva, toje vietoje buvo suformuotas parkas. Ilgą laiką ten augo medžiai, buvo įrengti takeliai. Tik nedaugelis žinojo, kad po žeme slypi autentiški rūmų rūsiai, kurie vėliau tapo atstatymo pagrindu.
Kada aikštėje atsirado „Stebuklo” plytelė?
Garsioji „Stebuklo” plytelė, ant kurios atsistojus ir apsisukus reikia sugalvoti norą, nėra senovinis reliktas. Ji sukurta menininko Gitenio Umbraso ir įrengta pačioje Nepriklausomybės atgavimo aušroje. Tai simbolizuoja Baltijos kelią, kurio pabaiga (arba pradžia) buvo būtent Katedros aikštėje.
Aikštė kaip gyvas miesto organizmas
Žvelgiant į Vilniaus Katedros aikštę senose nuotraukose, akivaizdu viena – ši vieta niekada nebuvo statiška. Ji keitėsi kartu su valstybe, su žmonėmis ir su epochomis. Nuo gynybinės tvirtovės kiemo iki triukšmingos turgavietės, nuo sovietinės propagandos aikštės iki Sąjūdžio mitingų ir Baltijos kelio susikaupimo vietos. Kiekviena plytelė, kiekvienas akmuo čia mena tūkstančius žingsnių.
Šiandieninė aikštė, nors ir atrodo moderniai sutvarkyta, savyje talpina visus šiuos istorinius sluoksnius. Nuotraukos mums leidžia pamatyti nematomą: buvusius potvynius, nugriautus pastatus ir prabėgusį laiką. Tai priminimas, kad miestas yra gyvas organizmas, nuolat besikeičiantis, tačiau išlaikantis savo sielą būtent tokiose vietose kaip ši. Todėl kitą kartą eidami per Katedros aikštę, prisiminkite – jūs einate ne tik per granitą, bet ir per turtingą, sudėtingą ir be galo įdomią istoriją.
