Vilnius – miestas, kuriame architektūros stiliai persipina lyg marga istorijos drobė, tačiau net ir gausybėje baroko bažnyčių viena šventovė išsiskiria neprilygstamu grakštumu ir paslaptimi. Tai Šv. Onos bažnyčia, neretai vadinama Lietuvos gotikos deimantu. Stovėdama Maironio gatvėje, šalia Vilnios vingio, ji jau daugiau nei penkis šimtmečius traukia ne tik tikinčiųjų, bet ir meno istorikų, turistų bei romantikų žvilgsnius. Raudonų plytų mūras, kylantis į dangų tarsi liepsnos liežuviai, slepia ne tik architektūrinį genialumą, bet ir gausybę legendų, kurios per šimtmečius apipynė šį statinį. Šiame straipsnyje kviečiame pasivaikščioti laiko labirintais ir sužinoti, kodėl šis pastatas yra toks svarbus ne tik Vilniui, bet ir visai Rytų Europos kultūrai.
Liepsnotoji gotika: architektūros stebuklas be analogo
Šv. Onos bažnyčia yra ryškiausias vėlyvosios gotikos, dar vadinamos „liepsnotąja“ gotika (pranc. flamboyant), pavyzdys Lietuvoje. Nors gotika dažniausiai asocijuojasi su Vakarų Europos katedromis, Vilniaus meistrai sugebėjo sukurti unikalų šedevrą, kuris savo kompozicija ir dekoratyvumu neturi tiesioginių analogų visame Rytų Europos regione.
Didžiausias šios bažnyčios išskirtinumas slypi jos fasade. Architektai ir statybininkai, kurių vardai iki šiol nėra tiksliai žinomi (nors versijų yra įvairių), pademonstravo neįtikėtiną išradingumą naudodami paprasčiausią statybinę medžiagą – plytą. Skaičiuojama, kad bažnyčios statybai buvo panaudotos net 33 skirtingos profiliuotų plytų formos. Būtent šių plytų įvairovė leido sukurti sudėtingus geometrinius raštus, arkas, bokštelius ir ažūrinius elementus, kurie pastatui suteikia vizualinio lengvumo.
Žvelgiant į pagrindinį fasadą, galima pastebėti dominuojančią vertikalę ir simetriją. Trys grakštūs bokštai kyla į viršų, tačiau pagrindinis akcentas – tai linijų žaismas, kuris sukuria įspūdį, jog pastatas nejuda, o „dega“ arba vibruoja. Įdomu tai, kad nepaisant vizualinio sudėtingumo, fasado konstrukcija yra logiška ir matematiškai tiksli, o tai liudija apie aukštą to meto inžinerinį lygį.
Istorinės ištakos: nuo medinės koplyčios iki mūro šedevro
Norint suprasti Šv. Onos bažnyčios svarbą, būtina atsigręžti į jos istoriją. Pirmoji bažnyčia šioje vietoje buvo medinė, pastatyta dar Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, manoma, Vytauto Didžiojo žmonos Onos garbei XIV a. pabaigoje. Tačiau ta bažnyčia, kurią matome šiandien, pradėta statyti XV a. pabaigoje, valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui Jogailaičiui.
Yra žinoma, kad dabartinė mūrinė bažnyčia buvo pašventinta apie 1500–1501 metus. Jos statyba siejama su siekiu įtvirtinti katalikybę ir parodyti valstybės galią bei kultūrinį ryšį su Vakarais. Per savo ilgą gyvavimo laikotarpį bažnyčia patyrė daugybę išbandymų:
- Gaisrai: 1560 ir 1564 m. Vilnių nusiaubę gaisrai apgadino bažnyčią, tačiau ji kaskart buvo atstatoma, išlaikant originalų gotikinį vaizdą.
- Karai: Bažnyčia kentėjo per XVII a. karus su Maskva ir vėlesnius konfliktus.
- Rekonstrukcijos: XIX a. ir XX a. pradžioje vyko didelės restauracijos, kurių metu stengtasi sutvirtinti byrantį mūrą (tuo metu naudotas net betonas, kas vėliau pasirodė esanti klaida) ir atkurti istorinį teisingumą.
Napoleonas ir Šv. Ona: tarp tiesos ir mito
Viena populiariausių ir dažniausiai gidų pasakojamų legendų yra susijusi su Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu Bonapartu. Pasakojama, kad 1812 m., žygiuodamas per Vilnių į Rusiją, imperatorius sustojo prie Šv. Onos bažnyčios ir, apstulbintas jos grožio, ištarė garsiąją frazę: „Norėčiau šią bažnyčią ant savo delno nusinešti į Paryžių.“
Ši istorija skamba itin romantiškai ir pabrėžia pastato unikalumą, tačiau istoriniai faktai yra kiek proziškesni. Nors Napoleonas tikrai lankėsi Vilniuje ir matė bažnyčią, nėra jokių rašytinių šaltinių, patvirtinančių šiuos žodžius. Ironiška, tačiau būtent prancūzų kariai bažnyčiai padarė didelę žalą. Karo metu šventovė buvo paversta sandėliu ir kavalerijos arklidėmis. Buvo sudeginti mediniai altoriai, suniokotas interjeras. Tad nors legenda apie susižavėjimą yra graži, realybėje susidūrimas su Napoleono armija bažnyčiai buvo pragaištingas.
Meistro ir mokinio drama: juodoji bokštų legenda
Kita intriguojanti legenda, gaubianti Šv. Onos bažnyčią, pasakoja apie jos statytojus. Sakoma, kad bažnyčią statė patyręs meistras, tačiau statybų metu jis turėjo išvykti (kitose versijose – susirgo). Darbus tęsti jis patikėjo savo jaunam ir talentingam žentui (mokiniui).
Grįžęs meistras pamatė, kad mokinio darbas ne tik nenusileidžia jo paties sumanymams, bet ir juos pranoksta – bažnyčia atrodė grakštesnė ir įspūdingesnė nei planuota. Apimtas pavydo ir įtūžio, meistras nustūmė mokinį nuo pastolių, ir šis užsimušė. Legenda teigia, kad būtent todėl pagrindiniame fasade galima įžvelgti dvi raides – „A“ ir „M“ (kai kurie tai interpretuoja kaip Ana Mater arba Ave Maria), tačiau liaudies pasakojimuose jos simbolizuoja tragišką meistro ir mokinio lemtį. Nors tai tik liaudies tautosaka, ji puikiai iliustruoja amžinąją kūrėjo kančią ir tobulumo siekį.
Interjero kontrastas: kuklumas prieš išorinę prabangą
Daugelis lankytojų, įžengę į Šv. Onos bažnyčios vidų, nustemba. Kontrastas tarp įspūdingo, „liepsnojančio“ fasado ir gana kuklaus, baroko elementais papildyto interjero yra akivaizdus. Gotikinis interjeras per šimtmečius neišliko dėl daugybės gaisrų ir niokojimų.
Dabartinis bažnyčios vidus atspindi vėlesnius laikotarpius:
- Barokiniai altoriai: Pagrindinis altorius ir šoniniai altoriai yra baroko stiliaus, sukurti XVIII–XIX a. Jie puošnūs, tačiau stilistiškai skiriasi nuo fasado.
- Skliautai: Nors interjeras keitėsi, gotikiniai žvaigždiniai ir tinkliniai skliautai vis dar primena apie pirminę pastato struktūrą.
- Vargonai: Bažnyčioje yra veikiantys vargonai, todėl čia dažnai vyksta sakralinės muzikos koncertai, kurių akustika dėl aukštų skliautų yra ypatinga.
Šis eksterjero ir interjero dualumas yra savotiškas Vilniaus istorijos atspindys – miestas, kuris išorėje dažnai keitėsi, bet viduje išsaugojo įvairių epochų sluoksnius.
Šv. Onos bažnyčia ir Bernardinų ansamblis
Svarbu paminėti, kad Šv. Onos bažnyčia nestovi viena. Ji yra dalis didesnio architektūrinio komplekso, į kurį įeina ir šalia esanti didinga Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia bei vienuolynas. Nors Šv. Ona dažniausiai susižeria visus laurus dėl savo grožio, Bernardinų bažnyčia yra masyvesnė, gynybinio tipo gotikos pavyzdys.
Šių dviejų bažnyčių duetas sukuria unikalų ansamblį. Viena – trapi, dekoratyvi ir vertikali, kita – masyvi, horizontali ir rūsti. Kartu jos sudaro vieną fotogeniškiausių vietų visame Vilniuje. Lankantis šioje vietoje, rekomenduojama apžiūrėti ir Bernardinų sodą, esantį už bažnyčių, bei pasigrožėti vaizdu nuo netoliese esančio Gedimino kalno, iš kur raudoni stogai atrodo ypač įspūdingai.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Kad jūsų pažintis su šiuo architektūros perlu būtų sklandesnė, pateikiame atsakymus į dažniausiai turistams ir lankytojams kylančius klausimus.
Ar įėjimas į Šv. Onos bažnyčią yra mokamas?
Dažniausiai įėjimas į pačią bažnyčią yra nemokamas, tačiau aukos bažnyčios išlaikymui yra visada laukiamos. Jei norite ekskursijos su gidu, tai jau būtų mokama paslauga, teikiama turizmo agentūrų.
Kas iš tiesų suprojektavo šią bažnyčią?
Istorikai vis dar ginčijasi dėl tikslaus architekto vardo. Ilgą laiką autorystė buvo priskiriama Bohemijos architektui Benediktui Rejtui, tačiau naujesni tyrimai rodo, kad tai galėjo būti ir Mykolas Enkingeris iš Gdansko arba netgi vietiniai meistrai, bendradarbiavę su kviestiniais architektais.
Kodėl bažnyčia yra raudona?
Raudona spalva yra natūrali degto molio plytų spalva. Gotikos laikotarpiu plytos nebuvo tinkuojamos, siekiant pabrėžti medžiagiškumą ir konstrukcijos natūralumą. Be to, skirtingas plytų degimo laikas leido išgauti įvairius atspalvius – nuo šviesiai raudonos iki beveik juodos, kas pastatui suteikia „gyvumo“.
Kada geriausia fotografuoti Šv. Onos bažnyčią?
Geriausias laikas fotografijai yra vėlyva popietė arba saulėlydis, kai saulės spinduliai apšviečia vakarinį fasadą. Tuomet raudonos plytos tarsi „užsidega“ ir išryškėja visi architektūriniai reljefai.
Kultūrinis palikimas ir reikšmė šiandienos žmogui
Šv. Onos bažnyčia nėra tik praeities reliktas ar gražus atvirukas turistams. Ji yra gyvas Vilniaus tapatybės simbolis. Jos buvimas UNESCO Pasaulio paveldo sąraše (kaip Vilniaus istorinio centro dalis) patvirtina, kad šis objektas turi visuotinę vertę. Šiandien bažnyčia tarnauja ne tik kaip maldos namai, bet ir kaip kultūrinė erdvė, kurioje susitinka istorija ir dabartis.
Kiekvienas, sustojęs prie šio gotikos šedevro, ne tik gėrisi plytų raštais, bet ir prisiliečia prie šimtmečių istorijos. Tai priminimas apie žmogaus kūrybiškumo galią, kuri geba iš paprasto molio sukurti tai, kas pergyvena karus, gaisrus ir režimus, išlikdama amžinu grožio simboliu. Nesvarbu, ar tikite legendomis, ar domitės sausais istoriniais faktais, Šv. Onos bažnyčia Vilniuje nepalieka abejingų – ji yra tikras architektūrinis stebuklas, kurį būtina pamatyti savo akimis.
