Vilniaus Antakalnio rajone stūksanti Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia dažnai vadinama Lietuvos baroko perlu, tačiau šis apibūdinimas tik paviršutiniškai nusako jos tikrąją vertę ir paslaptį. Daugelis turistų ir vietinių gyventojų čia užsuka pasigrožėti akinančiu baltumu bei tūkstančiais lipdinių, tačiau retas susimąsto, kokias dramas, politines ambicijas ir mistinius įvykius slepia šios sienos. Tai nėra tiesiog maldos namai – tai akmeninis didikų galybės paminklas, kuriame susipina atgaila, mirtis, pagoniška praeitis ir barokinė teatro dvasia. Įžengus į vidų, akys raibsta nuo detalių gausos, tačiau būtent detalėse ir slypi patys įdomiausi pasakojimai, kuriuos dažnai praleidžia skubantys gidai.
Mykolo Kazimiero Paco atgaila ir politinės ambicijos
Norint suprasti šios bažnyčios didybę, pirmiausia reikia pažvelgti į jos fundatorių – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmoną Mykolą Kazimierą Pacą. XVII a. antroji pusė Lietuvai buvo itin sunki: karai su Maskva ir Švedija, maras ir badas nuniokojo šalį. Pacas, būdamas vienas įtakingiausių to meto žmonių, pasižadėjo: jei jam pavyks sėkmingai numalšinti kariuomenės maištus ir išvyti priešus, jis pastatys bažnyčią.
Tačiau statybos motyvas nebuvo vien tik padėka Dievui. Tai buvo ir politinės galios demonstracija. Pacai tuo metu varžėsi su kita galinga gimine – Sapiegomis. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia turėjo užtemdyti viską, kas iki tol buvo pastatyta Vilniuje, ir įamžinti Paco vardą amžiams. Įdomu tai, kad fundatorius statyboms negailėjo lėšų, tačiau pats gyveno gana asketiškai, o statybų pabaigos taip ir nesulaukė.
Pagoniškos šventyklos šešėlis ir deivė Milda
Vieta, kurioje stovi bažnyčia, pasirinkta neatsitiktinai, ir ji turi gilias, krikščionybei prieštaraujančias šaknis. Archeologiniai tyrimai ir istoriniai šaltiniai liudija, kad Antakalnis nuo seno buvo ypatinga vieta. Manoma, kad būtent čia stovėjo pagonių meilės deivės Mildos šventykla. Statant bažnyčią, darbininkai esą rasdavo įvairių keistų objektų – nuo apeiginių akmenų iki senovinių pamatų likučių.
Legenda pasakoja, kad statybų metu buvo rastas ir keistas medinis stabas, kurį statybininkai, bijodami prakeiksmo, tiesiog užkasė po bažnyčios pamatais. Nors tai gali būti tik tautosakos dalis, faktas lieka nepaneigiamas: barokinė krikščionių šventovė iškilo ant senųjų tikėjimų pamatų, tarsi simbolizuodama naujosios religijos pergalę prieš senąją.
Tūkstančiai veidų: stiuko meistrų palikimas
Bažnyčios interjeras yra unikalus ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje. Čia nėra tradicinių altorių paveikslų (išskyrus pagrindinį ir kelis šoninius), o visa erdvė užpildyta stiuko (gipso ir marmuro dulkių mišinio) lipdiniais. Skaičiuojama, kad bažnyčioje yra daugiau nei 2000 skulptūrinių figūrų.
Šį milžinišką darbą atliko italų meistrai:
- Pietro Perti – pagrindinis skulptorius, kūręs figūras.
- Giovanni Maria Galli – ornamentikos meistras, kūręs augalinius motyvus ir dekoracijas.
Ką slepia šie lipdiniai? Atidžiau įsižiūrėjus, galima pamatyti ne tik šventuosius. Meistrai, dirbę čia dešimtmečius, neretai įamžindavo savo pačių, savo pagalbininkų ar net vietinių vilniečių veidus. Bažnyčios lubose ir sienose galima rasti pačių įvairiausių personažų: nuo besišypsančių angelų iki šiurpių demonų, nuo karalių iki paprastų valstiečių. Tai savotiška XVII a. visuomenės enciklopedija.
Mirties ir demonų simbolika
Vienas labiausiai intriguojančių elementų – Mirties figūra. Barokas buvo epocha, kurioje mirties tema (Memento Mori) buvo itin aktuali. Bažnyčioje galima rasti giltinę su dalgiu, kuri primena apie gyvenimo trapumą. Dar įdomesnė detalė – demonų vaizdavimas. Kai kuriose kompozicijose velniai vaizduojami ne tik kaip baisūs padarai, bet ir kaip ironiški stebėtojai, tykantys nusidėjėlių. Yra pasakojama, kad vienas iš demonų turi moterišką veidą – tai esą buvo vieno iš meistrų kerštas neištikimai mylimajai.
„Hic iacet peccator“: nusidėjėlio kapas
Pati garsiausia ir daugiausiai diskusijų kelianti bažnyčios vieta yra prie pat įėjimo. Peržengę slenkstį, lankytojai dažnai net nepastebi, kad mindo fundatoriaus kapą. Ant grindinio esančioje plokštėje iškaltas užrašas lotynų kalba: „Hic iacet peccator“ (Čia guli nusidėjėlis).
Mykolas Kazimieras Pacas testamente išreiškė valią būti palaidotas po bažnyčios slenksčiu, kad kiekvienas, įeinantis į Dievo namus, jį „mindžiotų“. Tai buvo kraštutinės barokinės nuolankumo išraiškos pavyzdys. Tačiau istorija pasisuko kiek kitaip. XVIII a. pabaigoje žaibas trenkė į bažnyčią, ir, pasakojama, skilo būtent antkapinė plokštė. Tai buvo palaikyta ženklu, kad fundatoriaus atgaila priimta arba kad jis jau atkentėjo savo bausmę. Vėliau plokštė buvo perkelta ant sienos, o po slenksčiu liko tik simbolinė vieta, nors patys palaikai ilsisi kriptoje.
Laivo formos sietynas ir nuskendusių sielų legenda
Bažnyčios centre kabo įspūdingas laivo formos sietynas, tapęs neatsiejama interjero dalimi. Nors jis atsirado žymiai vėliau nei pati bažnyčia (1905 m.), su juo susijusi sava legenda. Sietynas pagamintas iš žalvario ir stiklo karoliukų, imituojančių krištolą.
Pasakojama, kad šis „laivas“ simbolizuoja Šv. Petro – žvejo – valtį. Tačiau egzistuoja ir kita, labiau dramatiška versija. Legenda byloja, kad sietynas buvo užsakytas kaip padėka už stebuklingą išsigelbėjimą audros metu. Plaukiant laivu ir kilus mirtinam pavojui, keleiviai meldėsi Šv. Petrui ir Povilui, pasižadėdami paaukoti bažnyčiai įspūdingą dovaną, jei liks gyvi. Laivas atlaikė audrą, o sietynas tapo to įrodymu. Nors istoriškai sietyną pagamino Latvijos meistrai, romantiška legenda suteikia jam papildomo žavesio.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Lankantis šiame architektūros stebukle, dažnai kyla praktinių ir istorinių klausimų. Štai keletas svarbiausių atsakymų:
- Kada tiksliai buvo pastatyta Šv. Petro ir Povilo bažnyčia?
- Statybos prasidėjo 1668 m. ir pagrindiniai darbai truko iki 1676 m., tačiau vidaus dekoravimas užsitęsė iki pat 1704 m. Galutinai bažnyčia tokia, kokią matome dabar, susiformavo tik XVIII a.
- Kodėl bažnyčia tokia balta?
- Tai buvo sąmoningas meninis sprendimas. Baltumas simbolizuoja tyrumą ir dangiškąją šviesą. Be to, monochrominis interjeras leidžia išryškinti šešėlių žaismą ant tūkstančių skulptūrų, ko nebūtų įmanoma pasiekti naudojant auksą ar polichromiją.
- Ar galima aplankyti bažnyčios požemius?
- Paprastai turistams požemiai nėra atviri, tačiau ypatingų ekskursijų metu ar Vėlinių laikotarpiu kartais sudaroma galimybė pamatyti kriptas.
- Ką reiškia užrašas fasade „Regina Pacis funda nos in pace“?
- Išvertus iš lotynų kalbos tai reiškia: „Taikos Karaliene, stiprink mus taikoje“. Tai dviprasmiškas užrašas (žodžių žaismas), kuriame užkoduota ir fundatoriaus pavardė (Pacas – Pacis), taip įamžinant giminę.
- Ar lankymas yra mokamas?
- Ne, įėjimas į bažnyčią yra nemokamas, tačiau, kaip ir visose veikiančiose šventovėse, pageidaujama palikti auką bažnyčios išlaikymui.
Penkios Jėzaus žaizdos ir kupolo paslaptis
Dar vienas mažai kam žinomas faktas susijęs su bažnyčios kupolu. Jei atidžiai pažvelgsite į viršų, pamatysite, kad kupolas ir visa bažnyčios struktūra turi gilią teologinę prasmę. Pats kupolas simbolizuoja dangų, o jį laikantys elementai – žemę.
Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas skaičiui penki. Bažnyčios planas ir tam tikros dekoro detalės siejamos su penkiomis Jėzaus žaizdomis. Tai buvo būdinga to meto mistinei teologijai. Be to, kupolo būgne (toje dalyje, ant kurios laikosi pats kupolas) galima įžvelgti specifines nišas ir langus, kurie suprojektuoti taip, kad tam tikru dienos metu šviesa kristų ant svarbiausių figūrų, sukurdama „dieviškojo apšvietimo“ efektą. Tai ne tik inžinerinis, bet ir scenografinis triukas, būdingas brandžiajam barokui.
Lankantis šioje šventovėje, verta atkreipti dėmesį ne tik į visumą, bet sustoti prie atskirų koplyčių. Pavyzdžiui, Šv. Karalaičių koplyčioje esantys lipdiniai pasakoja Lietuvos istoriją, o Šv. Uršulės koplyčia slepia tragiškas kankinystės scenas. Kiekvienas kampas čia „kalba“, tereikia mokėti klausytis.
Šv. Petro ir Povilo bažnyčia nėra tiesiog muziejus ar turistinis objektas. Tai gyvas organizmas, kuriame susipynė Pacų giminės drama, italų meistrų talentas ir šimtmečius trukusi Lietuvos istorija. Net ir apsilankius dešimtą kartą, akys čia suras naują, dar nematytą detalę – mažą veidą karnize, pasislėpusį gyvūną ornamentuose ar keistą simbolį, vis dar laukiantį savo iššifravimo.
