Vilnius pagrįstai didžiuojasi viena žaliausių Europos sostinių titulu, tačiau ne kiekvienas miesto gyventojas ar svečias žino, kokie gamtos turtai slepiasi visai šalia judrių gatvių ir gyvenamųjų rajonų. Noras pabėgti nuo miesto triukšmo nebūtinai reiškia ilgą kelionę automobiliu į sodybą ar pajūrį. Vilnių juosiantis 100 kilometrų takas yra unikalus reiškinys, leidžiantis patirti laukinę gamtą, stulbinančias panoramas ir istorinį palikimą neišvykstant iš miesto ribų. Tai ne šiaip pasivaikščiojimo takelis parke, o rimtas, ištvermės reikalaujantis ir kartu poilsį sielai suteikiantis maršrutas, kurį atradus, savaitgalio planai pasikeičia negrįžtamai. Šis maršrutas sujungia skirtingus miesto veidus – nuo urbanistinių peizažų iki gūdžių miškų, kuriuose lengva pamiršti, jog esate sostinėje.
Kas sudaro 100 km taką aplink Vilnių?
Takas aplink Vilnių – tai vientisa, žiedinė trasa, kurianti nenutrūkstamą maršrutą aplink visą miestą. Nors bendras ilgis siekia apie 100 kilometrų (tikslus atstumas gali šiek tiek kisti priklausomai nuo pasirinktų atkarpų variacijų), takas yra suskirstytas į 10 skirtingų atkarpų. Tai leidžia žygeiviams lanksčiai planuoti savo laiką ir jėgas: galima įveikti visą maršrutą per kelias dienas (tai didelis iššūkis) arba, kas yra daug populiariau, tyrinėti jį dalimis, kiekvieną savaitgalį pasirenkant vis naują atkarpą.
Trasos danga yra itin įvairi ir tai yra vienas didžiausių jos privalumų. Vieną akimirką galite žingsniuoti patogiu asfaltuotu dviračių taku, o jau už kelių šimtų metrų atsidurti ant siauro miško takelio, vingiuojančio per medžių šaknis ar stačius šlaitus. Maršrutas veda per regioninius parkus, saugomus draustinius, palei Neries ir Vilnios upes, todėl nuobodžiauti tikrai neteks. Svarbu paminėti, kad takas yra paženklintas specialiais žymekliais, tačiau dėl gamtos poveikio ar vandalizmo kai kuriose vietose jie gali būti sunkiau pastebimi, todėl visada rekomenduojama turėti telefoną su navigacija.
Populiariausios atkarpos: kurią pasirinkti pagal nuotaiką ir jėgas?
Pasirinkti tinkamą atkarpą yra esminis žingsnis norint, kad žygis teiktų malonumą, o ne kančią. Skirtingos atkarpos pasižymi skirtingu reljefu, sudėtingumu ir vaizdais. Štai keletas ryškiausių variantų, kurie padės apsispręsti.
1. Pūčkoriai ir Belmontas: klasika ir istorija
Tai viena vaizdingiausių ir populiariausių atkarpų, kurią dažnai renkasi pradedantieji arba šeimos su vaikais. Ši tako dalis veda per Pavilnių regioninį parką. Pagrindinis akcentas čia – Pūčkorių atodanga, kuri yra aukščiausia ir viena įspūdingiausių atodangų Lietuvoje. Nuo jos atsiveria nuostabi Vilnios slėnio panorama. Maršrutas leidžiasi žemyn į Belmonto pramogų ir poilsio parką, kur galima pamatyti senąjį malūną, krioklius ir tvenkinius. Nors reljefas čia kalvotas, takai yra gana platūs ir gerai prižiūrimi.
2. Ribiškės: lietuviškosios Alpės
Jei ieškote fizinio iššūkio ir norite pamatyti unikalų kraštovaizdį, Ribiškių takas yra geriausias pasirinkimas. Ši vietovė pasižymi ypatingu reljefu – tai didžiulis erozinis vėduoklės formos kalvynas. Takas nuolat kyla į viršų ir leidžiasi žemyn, todėl kojų raumenys gaus nemenką krūvį. Tačiau pastangos atsiperka su kaupu: nuo kalvų viršūnių atsiveria tolimi horizontai, o vaikštant siaurais takeliais tarp kalvų, jautiesi lyg būtum ne Lietuvoje, o kalnuotoje vietovėje. Tai puiki atkarpa tiems, kurie nori „prasivėdinti galvą” ir gerai pasportuoti.
3. Verkių regioninis parkas ir Žalieji ežerai
Ši atkarpa puikiai tinka karštą vasaros dieną arba rudenį, kai medžių lapai nusidažo įvairiomis spalvomis. Maršrutas driekiasi pro didingus Verkių rūmus, nuo kurių regyklos atsiveria vaizdas į Valakampius ir Neries vingį. Toliau takas veda link Žaliųjų ežerų, kurių vanduo dėl ištirpusių karbonatų turi išskirtinį smaragdinį atspalvį. Tai ramesnė, daugiau mišku vedanti atkarpa, kurioje gausu atokvėpio vietų. Vasarą čia galima sustoti išsimaudyti Balsio ežere, kas suteikia žygiui papildomo žavesio.
4. Karoliniškės ir Lazdynai: miesto panorama iš paukščio skrydžio
Norintiems pamatyti Vilnių iš aukštai, verta rinktis atkarpą, einančią per Karoliniškių kraštovaizdžio draustinį. Čia takas vingiuoja stačiais Neries šlaitais. Svarbiausias objektas – Plikakalnio atodanga. Nuo jos atsiveria vienas gražiausių vaizdų į Vingio parką, vingiuojančią Nerį ir miesto centrą. Ši atkarpa yra gana techniška, vietomis takeliai siauri ir eina palei skardį, todėl reikia būti atidiems, ypač po lietaus. Tačiau vaizdas į Vilniaus televizijos bokštą ir miestą vakaro šviesose yra nepakartojamas.
Praktinis pasiruošimas: ką būtina žinoti prieš išeinant
Net ir einant į dienos žygį aplink Vilnių, tinkamas pasiruošimas yra būtinas. Dažna klaida – nuvertinti trasos sudėtingumą manant, kad „tai tik pasivaikščiojimas mieste”. Štai keletas esminių patarimų:
- Avalynė: Pamirškite stilingus miesto batelius ar paprastus sportbačius plonu padu. Daugelyje atkarpų, ypač Ribiškėse ar Karoliniškėse, jums reikės batų su geru protektoriumi, kurie neslysta ant purvo, šaknų ar šlapios žolės. Žygio batai yra geriausias pasirinkimas.
- Vanduo ir maistas: Nors takas eina aplink miestą, ne visose atkarpose rasite parduotuvių ar kavinių. Miškų gilumoje jų tiesiog nėra. Visada turėkite bent 1-1,5 litro vandens ir energingų užkandžių (riešutų, šokolado, sumuštinių).
- Navigacija: Nors trasa žymima, žymėjimai kartais dingsta. Rekomenduojama atsisiųsti programėlę su neprisijungus veikiančiais žemėlapiais (pvz., „Maps.me” arba „Komoot”), kuriuose būtų įkeltas 100 km tako GPX failas. Taip pat galite naudotis oficialia svetaine, kurioje pateikiami maršrutai.
- Apranga: Rengitės „svogūno” principu – keliais sluoksniais. Miške gali būti vėsiau, o lipant į kalną greitai sušilsite. Svarbu turėti apsaugą nuo lietaus ir vėjo.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar takas aplink Vilnių tinka dviratininkams?
Ne visa 100 km trasa yra draugiška dviračiams. Nors yra atkarpų, kurios puikiai tinka (pvz., palei Nerį miesto centre ar kai kurios Verkių dalys), didelė dalis trasos eina stačiais šlaitais, siaurais miško takeliais su šaknimis, laiptais ar griovomis (ypač Ribiškėse, Karoliniškėse, Sapieginėje). Dviratininkams rekomenduojama rinktis tik specifines, lengvesnes atkarpas arba būti pasiruošus dviratį dažnai neštis ant pečių.
Ar galima eiti su vaikais?
Taip, tačiau reikia atidžiai parinkti atkarpą. Pūčkorių pažintinis takas ar atkarpa prie Žaliųjų ežerų yra puikiai tinkamos šeimoms. Tačiau sudėtingesnės, kalnuotos atkarpos (Šeškinės ozo šlaitai ar Ribiškės) mažiems vaikams gali būti per sunkios ir per ilgos.
Kiek laiko užtrunka įveikti vieną atkarpą?
Vidutinė vienos atkarpos trukmė svyruoja nuo 10 iki 15 kilometrų. Priklausomai nuo jūsų ėjimo tempo ir sustojimų skaičiaus, vienai atkarpai reikėtų skirti nuo 3 iki 5 valandų. Visada planuokite laiką su atsarga, kad nereikėtų skubėti prieš sutemstant.
Ar galima vestis šunį?
Tikrai taip! Takas aplink Vilnių yra labai populiarus tarp šunų augintojų. Tačiau privalote laikytis taisyklių: regioniniuose parkuose ir draustiniuose šunys privalo būti vedami su pavadėliu. Taip pat nepamirškite pasirūpinti vandeniu savo keturkojui draugui.
Mažai žinomi istoriniai objektai šalia trasos
Be plačiai reklamuojamų gamtos vaizdų, 100 km takas slepia ir mažiau žinomus, bet itin įdomius istorinius objektus, kuriuos lengva praleisti tiesiog skubant. Atidus keliautojas gali atrasti tikrų lobių. Pavyzdžiui, žygiuojant Antakalnio miškais link Sapieginės, galima aptikti tarpukario lenkų gynybinių įtvirtinimų likučius – senus bunkerius ir amunicijos sandėlius, kurie yra Vilniaus gynybinio žiedo dalis. Šie betoniniai liudininkai primena sudėtingą regiono istoriją.
Kitas įdomus objektas – Aukštagirio geomorfologiniame draustinyje esantis Aukštagirio piliakalnis, kurį atrasti nėra taip lengva, nes jis pasislėpęs miško tankmėje. Taip pat, keliaujant pro Markučius, verta nukrypti nuo pagrindinio tako ir aplankyti literatūrinio A. Puškino muziejaus parką bei senąsias kapines, kurios turi ypatingą, mistišką aurą. Netoli Panerių atkarpos galima pamatyti senąjį tunelį bei apleistus geležinkelio bėgius, kurie kadaise buvo svarbi transporto arterija.
Tyrinėjant Ribiškes, atidžiau pasidairius, galima rasti senųjų kaimų liekanų ar netikėtai išnyrančių senovinių sodybų, kurios atrodo lyg sustingusios laike, nors vos už kelių kilometrų verda modernaus miesto gyvenimas. Būtent tokie netikėti atradimai – seni riboženkliai, pamiršti paminklai ar keisti betoniniai statiniai miško viduryje – suteikia žygiui aplink Vilnių tyrinėtojo džiaugsmą. Todėl einant šiuo taku, verta ne tik žiūrėti po kojomis, bet ir dairytis aplinkui, o pamačius neaiškų takelį, vedantį į šoną – drąsiai juo pasukti, nes ten gali slėptis dar viena neišgirsta Vilniaus istorija.
