Operos pasaulis žiūrovams dažniausiai asocijuojasi su prabanga, tviskančiais kostiumais, galingomis ovacijomis ir scenos prožektorių šviesa. Tačiau už aksominės uždangos ir tobulai atliktų arijų slypi visiškai kitokia realybė, kurioje dominuoja geležinė disciplina, nuolatinis nuovargis ir sudėtingi asmeniniai pasirinkimai. Viena ryškiausių šių dienų Lietuvos operos solisčių, sopranas Viktorija Miškūnaitė, savo talentu ne tik užkariavo prestižines scenas, bet ir pelnė aukščiausią šalies teatro įvertinimą – „Auksinį scenos kryžių“. Visgi, kalbėdama apie savo kelią į pripažinimą, atlikėja nevengia nepatogių temų. Jos atvirumas atskleidžia, kad už stulbinančios karjeros slepiasi didžiulė kaina: nuo paaukotų savaitgalių su šeima iki nuolatinės kovos su savimi siekiant tobulumo, kuris operos mene yra ne siekiamybė, o būtinybė.
Kelias į operos olimpą: sėkmė, kuri neatsirado per naktį
Dažnai visuomenėje susidaro klaidingas įspūdis, kad operos solistų sėkmė yra nulemta vien prigimtinio talento. Nors Viktorija Miškūnaitė apdovanota išskirtiniu balsu ir charizma, jos kelias į didžiąją sceną buvo grįstas ilgu ir nuosekliu darbu. Prieš tapdama Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) primadona, solistė turėjo įveikti daugybę etapų, kurie reikalavo ne tik vokalinio meistriškumo, bet ir psichologinio atsparumo.
Jos proveržiu tapo Manon vaidmuo Jules’io Massenet operoje „Manon“. Tai buvo lūžio taškas, po kurio sekė kritikų pripažinimas ir minėtasis „Auksinis scenos kryžius“. Tačiau solistė pabrėžia, kad kiekvienas naujas vaidmuo yra tarsi kopimas į naują viršukalnę – ankstesni nuopelnai negarantuoja sėkmės ateityje. Operos solisto profesija yra negailestinga: tu esi geras tiek, kiek geras tavo paskutinis pasirodymas.
Vaidmenų kūrimo psichologija
Kuriant tokius sudėtingus vaidmenis kaip Violeta („Traviata“), Mimi („Bohema“) ar ta pati Manon, atlikėjui tenka ne tik išmokti sudėtingas partitūras, bet ir išgyventi personažų dramas. V. Miškūnaitė atvirauja, kad:
- Emocinis susitapatinimas dažnai reikalauja didelių vidinių resursų, o po spektaklio sugrįžti į save užtrunka ne vieną valandą ar net dieną.
- Kiekvienas spektaklis yra didžiulis adrenalino pliūpsnis, po kurio neretai seka emocinė tuštuma ar nemiga.
- Būtina nuolatinė vokalinė higiena, kuri riboja socialinį gyvenimą – prieš svarbius pasirodymus tenka tylėti, vengti susibūrimų, saugoti balsą nuo menkiausio peršalimo.
Asmeninio gyvenimo ir scenos svarstyklės
Viena jautriausių temų, kurią liečia Viktorija Miškūnaitė, yra motinystės ir intensyvios karjeros derinimas. Būti mama ir tuo pačiu metu viena paklausiausių šalies solisčių yra iššūkis, reikalaujantis neįtikėtinos logistikos ir kompromisų. Solistė neslepia, kad yra momentų, kai tenka rinktis tarp vaiko mokyklos renginio ir generalinės repeticijos, ir šie pasirinkimai visada palieka pėdsaką.
Atlikėja griauna mitą, kad menininkai gyvena bohemišką, be rūpesčių gyvenimą. Jos kasdienybė – tai griežtas grafikas, kuriame turi tilpti:
- Individualios repeticijos ir darbas su koncertmeisteriais.
- Sceninis judesys ir vaidybos pamokos.
- Vaikų priežiūra, namų ruoša ir buitiniai rūpesčiai.
- Laikas poilsiui, kuris yra būtinas balso stygų atstatymui.
V. Miškūnaitė atvirai kalba apie tai, kad sėkminga karjera kartais reiškia vienatvę. Partnerystė su menininku reikalauja didelio supratimo iš antrosios pusės, nes operos solisto grafikas yra nenuspėjamas, o emocinis krūvis namuose gali būti didelis. Tai kaina, kurią moka ne tik patys atlikėjai, bet ir jų artimieji.
Fizinė ištvermė: opera kaip elitinis sportas
Daugelis neįvertina fizinio krūvio, tenkančio operos solistui. Dainavimas be mikrofono, siekiant užpildyti didžiulę salę ir perskrosti orkestro garsą, reikalauja atletiškos ištvermės. Viktorija Miškūnaitė lygina operos solistus su olimpiniais atletais. Kūnas yra jos instrumentas, todėl jo priežiūra yra prioritetas.
Scenoje tenka dainuoti gulint, bėgant, klūpint ar vilkint sunkius, judesius varžančius istorinius kostiumus. Visa tai vyksta po kaitriais prožektoriais, išlaikant tobulą vokalinę techniką. Solistė pripažįsta, kad toks krūvis alina organizmą. Traumų rizika, nuolatinė įtampa kaklo ir nugaros srityse, kvėpavimo sistemos apkrova – tai kasdienybė, apie kurią žiūrovas neturi nė įtarti. Būtent todėl fizinis pasirengimas, sportas ir sveika mityba V. Miškūnaitei nėra mados reikalas, o profesinė būtinybė.
Finansinis nestabilumas ir menininko statusas
Nors Viktorija Miškūnaitė yra pripažinta žvaigždė, ji atvirai kalba ir apie finansinę menininko gyvenimo pusę. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, menininko duona nėra garantuota. Laisvai samdomo menininko statusas suteikia laisvę rinktis projektus, tačiau atima saugumo jausmą.
Solistė atkreipia dėmesį, kad honorarai už pasirodymus gali atrodyti įspūdingi, tačiau žmonės dažnai pamiršta, kas įeina į tą sumą. Tai ne tik atlygis už dvi valandas scenoje. Į tai įskaičiuota:
- Mėnesiai pasiruošimo ir mokymosi.
- Mokami vokalo pedagogai ir koncertmeisteriai (dažnai iš asmeninių lėšų).
- Sceninė išvaizda, grimas, suknelės koncertams.
- Mokesčiai ir draudimas, kuriais tenka rūpintis pačiam.
Nestabili finansinė situacija, ypač pandemijos metu, parodė, koks pažeidžiamas yra kultūros sektorius. V. Miškūnaitės atvirumas šia tema padeda visuomenei geriau suprasti, kad menininkai susiduria su tomis pačiomis ekonominėmis problemomis, kaip ir bet kurios kitos srities atstovai.
Įvaizdis ir kritika viešojoje erdvėje
Viktorija Miškūnaitė yra žinoma ne tik dėl savo balso, bet ir dėl nepriekaištingo stiliaus. Ji dažnai vadinama viena stilingiausių Lietuvos moterų, puošia žurnalų viršelius ir mados renginius. Tačiau solistė pabrėžia, kad tai – darbo dalis. Operos pasaulis šiandien reikalauja ne tik balso, bet ir vizualaus patrauklumo. „Pakavimas“ tapo svarbia produkto dalimi.
Tačiau viešumas turi ir tamsiąją pusę – kritiką. Kiekvienas pasirodymas, kiekviena aprangos detalė ar interviu gali būti aptarinėjami ir kritikuojami. Solistė yra išmokusi atsiriboti nuo piktų komentarų, tačiau pripažįsta, kad tai reikalauja storos odos. Atvirumas apie asmeninį gyvenimą kartais atsisuka prieš patį menininką, todėl rasti balansą tarp buvimo viešu asmeniu ir privatumo išsaugojimo yra sudėtinga užduotis.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Žemiau pateikiame atsakymus į klausimus, kurie dažniausiai kyla gerbėjams ir žmonėms, besidomintiems operos užkulisiais bei Viktorijos Miškūnaitės karjera.
Koks buvo pats svarbiausias Viktorijos Miškūnaitės vaidmuo?
Nors solistė yra sukūrusi daugybę įsimintinų vaidmenų, lūžio tašku ir vienu svarbiausių karjeros pasiekimų laikomas Manon vaidmuo J. Massenet operoje „Manon“. Už šį darbą ji buvo apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ geriausios metų operos solistės kategorijoje bei pripažinta „Metų operos viltimi“.
Kaip solistė ruošiasi pasirodymams?
Pasiruošimas apima ne tik vokalinį darbą (partijos mokymąsi, darbą su koncertmeisteriu), bet ir fizinį bei psichologinį pasiruošimą. Prieš spektaklius laikomasi balso poilsio režimo, vengiama streso, daug dėmesio skiriama miegui ir mitybai. Spektaklio dieną dažniausiai vengiama kalbėti, kad balsas būtų kuo šviežesnis.
Ar Viktorija Miškūnaitė dainuoja tik operose?
Ne, solistės repertuaras labai platus. Be vaidmenų operos spektakliuose, ji aktyviai koncertuoja su kamerinės muzikos programomis, atlieka sakralinę muziką, dalyvauja įvairiuose muzikiniuose projektuose ir festivaliuose, kartais eksperimentuoja su kitais muzikos žanrais.
Ką solistė pataria jauniems atlikėjams, svajojantiems apie operos sceną?
V. Miškūnaitė dažnai akcentuoja, kad talentas yra tik maža sėkmės dalis. Svarbiausia yra kantrybė, geležinė disciplina, nuolatinis tobulėjimas ir tikėjimas savimi. Ji taip pat pataria būti pasiruošusiems dideliam darbui ir suvokti, kad karjera yra maratonas, o ne sprintas.
Kaip operos solistė atsipalaiduoja po sunkių spektaklių?
Poilsis dažniausiai yra tylus ir ramus. Solistė vertina laiką gamtoje, buvimą su vaikais, knygų skaitymą. Svarbiausia – atsiriboti nuo triukšmo ir leisti nervų sistemai atsigauti po patirtos įtampos ir adrenalino.
