Vilniaus senamiestyje, judrioje Dominikonų gatvėje, stovi iš pažiūros kukli, tačiau visam katalikiškajam pasauliui neįkainojamą vertę turinti šventovė. Nors pro ją kasdien praeina tūkstančiai turistų ir vietinių gyventojų, ne visi susimąsto, jog būtent čia saugomas originalus Dievo Gailestingumo paveikslas – kūrinys, kuris pakeitė milijonų tikinčiųjų maldos praktiką visuose žemynuose. Tai vieta, kurioje susipina gili teologija, dramatiška istorija ir ramybės oazė triukšmingame mieste. Ši erdvė nėra tiesiog dar viena bažnyčia gausiame Vilniaus sakralinio paveldo sąraše; tai pasaulinis piligrimystės centras, į kurį tikintieji atvyksta ieškoti paguodos, išgijimo ir dvasinio atsinaujinimo, o pati šventovė tapusi neatsiejama Vilniaus – kaip Gailestingumo miesto – tapatybės dalimi.
Originalaus Dievo Gailestingumo paveikslo paslaptis
Daugelis žmonių visame pasaulyje atpažįsta Dievo Gailestingumo atvaizdą: Jėzų, laiminantį dešine ranka, o kaire praskleidžiantį drabužį ties širdimi, iš kurios veržiasi du spinduliai – raudonas ir balkšvas. Tačiau paradoksalu tai, kad dauguma tikinčiųjų, ypač gyvenančių už Lenkijos ir Lietuvos ribų, dažniau mato Adolfo Hylos tapytą versiją, esančią Krokuvoje. Visgi, pirmasis, vienintelis ir originalus paveikslas, nutapytas tiesiogiai prižiūrint pačiai regėtojai šventajai Faustinai Kovalskai, kabo būtent Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovėje.
Šį šedevrą 1934 metais nutapė dailininkas Eugenijus Kazimirovskis. Tai nebuvo įprastas menininko ir pozuotojo darbas. Procesas vyko tarpininkaujant palaimintajam kunigui Mykolui Sopočkai. Šv. Faustina lankydavosi dailininko studijoje ir detaliai nupasakodavo savo regėjimus, o dailininkas stengėsi tai perkelti ant drobės. Pasakojama, kad vienuolė dažnai verkdavo matydama tarpinį rezultatą, nes joks žemiškas menas negalėjo perteikti to grožio ir didybės, kurią ji regėjo savo vizijose. Jėzus ją ramino sakydamas, kad paveikslo vertė yra ne dažų grožyje, o Jo malonėje.
Paveiksle užfiksuoti elementai turi gilią simbolinę prasmę:
- Balkšvas spindulys simbolizuoja vandenį, kuris išteisina sielas (krikštas ir atgaila).
- Raudonas spindulys reiškia kraują, kuris yra sielų gyvybė (Eucharistija).
- Žvilgsnis – Jėzaus žvilgsnis paveiksle yra nuleistas žemyn, lyg žvelgtų nuo kryžiaus.
- Užrašas „Jėzau, pasitikiu Tavimi“ yra neatsiejama atvaizdo dalis, primenanti, kad gailestingumas pasiekiamas per pasitikėjimą.
Dramatiška šventovės ir paveikslo odisėja
Pati Dievo Gailestingumo šventovė, kurioje dabar gerbiamas paveikslas, turi ilgą ir sudėtingą istoriją. Pastatas, esantis Dominikonų g. 12, anksčiau buvo žinomas kaip Švč. Trejybės bažnyčia. Jos istorija siekia XV–XVI a., o per šimtmečius ji buvo daug kartų perstatyta, degė gaisruose ir keitė savo paskirtį. Sovietmečiu ši bažnyčia, kaip ir daugelis kitų, buvo uždaryta ir apleista, tačiau atgavus Nepriklausomybę ji buvo grąžinta tikintiesiems.
2004 metais kardinolas Audrys Juozas Bačkis nusprendė šią bažnyčią dedikuoti Dievo Gailestingumui ir perkelti čia stebuklingąjį paveikslą. Tai buvo istorinis sprendimas, sugrąžinęs paveikslą į deramą pagarbos vietą. Iki tol E. Kazimirovskio drobė patyrė tikrą detektyvinę odisėją:
- Po nutapymo 1934 m. paveikslas kabojo Šv. Mykolo bažnyčioje.
- Sovietmečiu, uždarius bažnyčią, paveikslas buvo slapta išgabentas į Baltarusiją (Gudiją).
- Ilgus metus jis kabojo apleistoje bažnyčioje Naujojoje Rudoje, kur stebuklingai išliko nepaisant drėgmės ir nepriežiūros.
- Vėliau jis buvo slapta pargabentas atgal į Vilnių ir saugomas Šv. Dvasios bažnyčioje.
Šiandieninė šventovės aplinka specialiai sukurta taip, kad niekas neblaškytų piligrimų dėmesio. Interjeras yra pabrėžtinai minimalistinis, dominuoja šviesios spalvos, o visas apšvietimas ir architektūrinės linijos veda žvilgsnį į centrą – virš altoriaus kabantį Paveikslą. Tai sukuria intymią, asmeniškam pokalbiui su Dievu tinkančią atmosferą, kurią itin vertina lankytojai.
Kodėl piligrimai renkasi Vilnių, o ne Krokuvą?
Dažnai kyla klausimas, kuo Vilnius skiriasi nuo Krokuvos-Lagievnikų šventovės, kuri taip pat yra pasaulinis Gailestingumo centras. Atsakymas slypi istoriniame autentiškume ir teologinėse ištakose. Jei Krokuva yra vieta, kur Šv. Faustina mirė ir kur išpopuliarėjo pamaldumas, tai Vilnius yra vieta, kur viskas prasidėjo.
Būtent Vilniuje 1933–1936 metais gyveno sesuo Faustina. Čia ji patyrė svarbiausius apreiškimus, čia buvo padiktuotas Dievo Gailestingumo vainikėlis – malda, kurią dabar kalba milijonai. Čia ji sutiko savo dvasios tėvą kunigą M. Sopočką, kuris padėjo jai suprasti tų regėjimų prasmę ir ėmėsi nelengvos užduoties paskelbti žinią pasauliui.
Piligrimai į Vilnių atvyksta, norėdami prisiliesti prie šių ištakų. Užsieniečiai dažnai nustemba sužinoję, kad „Gailestingumo miestas“ nėra tik metafora – tai konkretus geografinis taškas, kuriame Dievo žinia įgavo materialų pavidalą. Šventovėje nuolat vyksta Švč. Sakramento adoracija, o maldos transliuojamos internetu visą parą, todėl virtualiai čia lankosi tikintieji net iš tolimiausių pasaulio kampelių – Filipinų, JAV, Pietų Amerikos šalių.
Šventovės lankymo patirtis ir dvasinė nauda
Lankymasis Dievo Gailestingumo šventovėje nėra tik turistinis pasivaikščiojimas. Tai dvasinė patirtis. Bažnyčia yra nedidelė, todėl joje visada jaučiamas bendruomeniškumas. Mišios čia aukojamos lietuvių ir lenkų kalbomis, atliepiant istorinį miesto multikultūriškumą.
Tikintieji čia atkeliauja tikėdamiesi gauti atlaidus ir patirti vidinį išgydymą. Katalikų Bažnyčios mokymas teigia, kad meldžiantis prie šio paveikslo galima gauti ypatingų malonių. Paveikslo apačioje esantis užrašas kviečia pasitikėti, o tai šiuolaikiniam, nerimo kamuojamam žmogui yra ypač aktualu. Daugelis liudija apie čia patirtą ramybę, išspręstas sudėtingas gyvenimo problemas ar net fizinius pagijimus.
Šventovė taip pat yra atvira visiems – čia nereikalaujama bilietų ar išankstinės registracijos (nebent atvyksta didelės grupės). Tai „atvirų durų“ politika, simbolizuojanti patį Dievo gailestingumą, kuris prieinamas kiekvienam be išimties.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar įėjimas į Dievo Gailestingumo šventovę mokamas?
Ne, įėjimas į šventovę yra nemokamas. Tai veikianti katalikų bažnyčia, atvira visiems maldai ir susikaupimui.
Kur tiksliai yra Dievo Gailestingumo šventovė?
Šventovė įsikūrusi Vilniaus senamiestyje, adresu Dominikonų g. 12. Ji yra lengvai pasiekiama pėsčiomis nuo Katedros aikštės ar Vokiečių gatvės.
Ar galima fotografuoti paveikslą?
Paprastai fotografuoti leidžiama ne pamaldų metu, tačiau rekomenduojama tai daryti be blykstės ir gerbiant besimeldžiančius žmones. Geriausia pasiteirauti budinčio asmens ar savanorio.
Kuo skiriasi Vilniaus ir Krokuvos paveikslai?
Vilniuje esantis Eugenijaus Kazimirovskio paveikslas yra pirmasis originalas, nutapytas pagal tiesioginius Šv. Faustinos nurodymus 1934 m. Krokuvoje esantis Adolfo Hylos paveikslas buvo nutapytas vėliau, jau po vienuolės mirties, kaip votas už išsigelbėjimą karo metu.
Kada geriausia lankytis šventovėje?
Jei norite ramybės ir asmeninės maldos, geriausia ateiti tarp šv. Mišių. Jei norite dalyvauti liturgijoje, tvarkaraštį verta pasitikslinti oficialioje šventovės svetainėje. Ypač daug piligrimų susirenka per Dievo Gailestingumo sekmadienį (pirmąjį sekmadienį po Velykų).
Gailestingumo kelias Vilniuje: daugiau nei viena stotelė
Nors Dievo Gailestingumo šventovė yra pagrindinis traukos centras, ji yra tik dalis platesnio „Gailestingumo kelio“ maršruto Vilniuje. Piligrimystė dažniausiai neapsiriboja vienu apsilankymu Dominikonų gatvėje. Tikintieji ir istorijos entuziastai kviečiami aplankyti ir kitas su šiuo kultu susijusias vietas, kurios sudaro unikalų dvasinį žemėlapį.
Svarbi stotelė yra namelis Antakalnyje, kuriame gyveno Šv. Faustina. Dabar ten įrengtas memorialinis muziejus, kuriame galima pamatyti autentišką vienuolės celę ir pajusti to meto atmosferą. Būtent šiame namelyje buvo padiktuotas Gailestingumo vainikėlis. Kita svarbi vieta – Palaimintojo M. Sopočkos hospisas ir seserų Jėzaus Gailestingumo vienuolynas, tęsiantis gailestingumo darbus praktiškai, slaugant ligonius.
Taip pat neatsiejama maršruto dalis yra Aušros Vartai. Nors jie tiesiogiai nesusiję su Faustinos regėjimais, būtent Aušros Vartų koplyčioje 1935 m. pirmą kartą viešai buvo iškeltas ir parodytas Gailestingumo paveikslas. Tai simboliškai sujungia senąją Vilniaus globėją Švč. Mergelę Mariją su naujuoju Gailestingumo kultu. Tad piligrimystė į Vilnių tampa kelione per laiką ir tikėjimą, atskleidžiančia miestą ne tik kaip baroko architektūros perlą, bet ir kaip pasaulinį dvasinės vilties židinį.
