1993-iųjų metų rugsėjo 4-osios rytą Vilniaus oro uoste tvyrojo neįprasta, beveik apčiuopiama įtampa, susipynusi su didžiuliu džiaugsmu ir lūkesčiu. Tai buvo diena, kurios Lietuva laukė šimtmečius, o ypač intensyviai – pastaruosius penkiasdešimt okupacijos metų. Vos prieš kelias dienas, rugpjūčio 31-ąją, šalį paliko paskutinieji okupacinės kariuomenės daliniai, todėl Šventojo Tėvo atvykimas tapo ne tik religiniu įvykiu, bet ir galutiniu Lietuvos sugrįžimo į Vakarų civilizacijos glėbį patvirtinimu. Kai „Alitalia” lėktuvas nusileido ir durys atsivėrė, pasaulis stebėjo istorinę akimirką: baltu drabužiu vilkintis Jonas Paulius II lėtai nusileido trapu. Tačiau tai, ką jis padarė ir pasakė pirmosiomis minutėmis, tapo moraliniu kompasu, nukreipusiu jauną valstybę dvasinio atgimimo keliu.
Simbolinis žemės pabučiavimas: daugiau nei tradicija
Prieš ištardamas bet kokį žodį, Jonas Paulius II atliko gestą, kuris tapo jo pontifikato vizitine kortele, tačiau Lietuvoje jis įgavo visiškai kitokią, sakralią prasmę. Vos nulipęs nuo lėktuvo trapo, popiežius atsiklaupė ir pabučiavo Lietuvos žemę. Tai nebuvo vien tik mandagumo gestas priimančiai šaliai. Vėliau pats Šventasis Tėvas aiškino, kad žemės bučiavimas jam prilygsta bučiniui ant motinos rankų ar kankinio relikvijų.
Lietuvos atveju šis palyginimas buvo itin taiklus. Popiežius atvyko į „kankinių žemę”, kurioje tikėjimas buvo persekiojamas, o bažnyčios verčiamos sandėliais. Šis tylus veiksmas kalbėjo garsiau už tūkstančius žodžių – tai buvo pagarbos ženklas tautos kančiai, tremtims ir nepalaužiamai dvasiai. Susirinkusi minia, kurioje buvo ir tuometinis prezidentas Algirdas Brazauskas bei aukščiausi Katalikų bažnyčios hierarchai, nuščiuvo stebėdami šį intymų ir jautrų momentą. Tik po šio gesto popiežius priėjo prie mikrofono, kad ištartų pirmuosius sveikinimo žodžius.
Pirmieji žodžiai: kreipimasis į „Mylimąją Lietuvą”
Jono Pauliaus II kalba Vilniaus oro uoste buvo kruopščiai paruošta, o jos emocinį krūvį sustiprino tai, jog Šventasis Tėvas prabilo lietuviškai. Nors jo balse buvo girdėti senatvės ir nuovargio gaidelių, tartis buvo aiški ir kupina meilės. Jo pirmieji sakiniai buvo skirti ne politiniams lyderiams, bet pačiai žemei ir jos istorijai.
„Tegul bus pagarbinta ši mylima žemė! Tegul bus pagarbinta šiame krašte, vargo ir sielvarto, bet taip pat ir vilties bei gausių krikščioniškojo gyvenimo liudijimų žemėje, keliaujanti Bažnyčia!” – tokiais žodžiais popiežius pradėjo savo vizitą.
Šiuose žodžiuose užkoduota gili teologinė ir istorinė prasmė. Pavadindamas Lietuvą „vargo ir sielvarto” žeme, jis pripažino dešimtmečius trukusią priespaudą. Tačiau iškart susiedamas tai su „vilties ir krikščioniškojo gyvenimo liudijimais”, jis pabrėžė, kad kančia nebuvo beprasmė – ji subrandino stiprią, tikinčią bendruomenę. Popiežius atvyko ne mokyti, kaip gyventi laisvėje, bet pirmiausia pagerbti tų, kurie tą laisvę išsaugojo savo širdyse.
Padėka už laisvės dovaną
Savo kalboje Šventasis Tėvas aiškiai įvardijo istorinį lūžį, kurį išgyveno Baltijos šalys. Jis dėkojo Dievui už tai, kad Lietuva vėl tapo laisva ir nepriklausoma valstybe. Tai buvo ypač svarbu tarptautiniame kontekste – Vatikano vadovo žodžiai galutinai įtvirtino Lietuvos suverenitetą pasaulio akyse. Jis kalbėjo:
- Apie „tyliąją Bažnyčią”, kuri kentėjo, bet nepasidavė;
- Apie istorinį teisingumą, kuris pagaliau buvo atstatytas;
- Apie būtinybę kurti ateitį ne ant neapykantos, bet ant atleidimo pamatų.
Jonas Paulius II pabrėžė, kad politinė laisvė yra tik priemonė, o tikroji užduotis – dvasinis atgimimas. „Atvykstu pas jus kaip Vilties piligrimas”, – sakė jis, nurodydamas, kad materialinis gerbūvis, kurio tuo metu taip troško skurstantys lietuviai, negali pakeisti dvasinių vertybių.
Ekumeninė žinia ir kreipimasis į visas tautas
Vienas iš labiausiai stebinančių ir progresyvių Jono Pauliaus II kalbos aspektų buvo jo kreipimasis ne tik į katalikus. Vos išlipęs iš lėktuvo, jis pademonstravo neįtikėtiną toliaregiškumą ir diplomatinį jautrumą. Lietuva tuo metu buvo daugiatautė, vis dar giliai sužeista tarpusavio konfliktų ir sovietinės „skaldyk ir valdyk” politikos.
Popiežius savo sveikinimo kalboje paminėjo „brolius krikščionis”, „kitų religijų išpažinėjus” ir „visus geros valios žmones”. Tai buvo aiškus signalas, kad naujoji, nepriklausoma Lietuva turi būti namai visiems, nepriklausomai nuo tautybės ar konfesijos. Jis kvietė lietuvius, lenkus, rusus ir kitų tautybių žmones kurti bendrą ateitį, paremtą tarpusavio pagarba. Ši mintis buvo revoliucinga metu, kai nacionalizmas kai kur liejosi per kraštus.
Ypatingą dėmesį jis skyrė jaunimui, vadindamas juos „Lietuvos viltimi”. Popiežius suprato, kad senoji karta yra sužeista okupacijos, todėl būtent jaunimui teks atsakomybė kurti kitokią valstybę. Jo žodžiai apie tai, kad nereikia bijoti atsakomybės ir sunkumų, tapo įkvėpimu tūkstančiams jaunuolių, kurie vėliau tapo Lietuvos politinio ir kultūrinio gyvenimo lyderiais.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Šis istorinis vizitas ir šiandien kelia daug klausimų jaunajai kartai bei istorijos entuziastams. Štai keletas svarbiausių atsakymų apie Jono Pauliaus II atvykimą.
Kada tiksliai Jonas Paulius II atvyko į Lietuvą?
Popiežius Jonas Paulius II į Vilnių atvyko 1993 m. rugsėjo 4 d. Jo vizitas Baltijos šalyse (Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje) tęsėsi iki rugsėjo 10 d. Lietuvoje jis lankėsi Vilniuje, Kaune, Šiauliuose (Kryžių kalne) ir Šiluvoje.
Ar popiežius kalbėjo lietuviškai visą vizito laiką?
Daugumą savo homilijų ir sveikinimo kalbų Jonas Paulius II skaitė lietuvių kalba. Nors jis naudojosi paruoštais tekstais ir fonetine transkripcija, jo pastangos kalbėti vietine kalba buvo priimtos su didžiuliu dėkingumu. Tai rodė ypatingą pagarbą lietuvių kalbai, kuri sovietmečiu buvo stumiama iš viešojo gyvenimo.
Kodėl šis vizitas vadinamas istoriniu?
Tai buvo pirmasis popiežiaus vizitas Lietuvos istorijoje. Be to, jis įvyko vos kelios dienos po Rusijos kariuomenės išvedimo, todėl tapo simboliniu Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimu ir dvasiniu palaikymu pereinamuoju laikotarpiu.
Ką reiškė popiežiaus frazė „Nebijokite!”?
Nors ši frazė („Non abbiate paura!”) buvo Jono Pauliaus II pontifikato šūkis, Lietuvoje ji įgavo prasmę drąsinant žmones nebijoti laisvės iššūkių, ekonominių sunkumų ir atsakomybės kuriant savo valstybę. Ji ragino atsikratyti vidinio „sovietinio žmogaus” baimių.
Vizito atgarsiai ir ilgalaikė įtaka Lietuvos savimonei
Jono Pauliaus II žodžiai, ištarti Vilniaus oro uoste, nebuvo tik trumpalaikis emocinis pakilimas. Jie nubrėžė gaires Lietuvos vystymuisi dešimtmečiams į priekį. Ragindamas kurti visuomenę ant moralinių pamatų, jis perspėjo apie pavojus, kurie laukia staiga į laisvę patekusios tautos: vartotojiškumą, reliatyvizmą ir socialinį nejautrumą.
Šiandien, žvelgiant atgal, matyti, kaip tiksliai Šventasis Tėvas diagnozavo to meto Lietuvos būklę. Jo paminėtas „dvasinis atgimimas” tapo sudėtingesniu procesu nei politinė nepriklausomybė. Tačiau oro uoste pasakytos kalbos esmė – kad Lietuva yra neatsiejama krikščioniškosios Europos dalis – padėjo pamatus šalies integracijai į Europos Sąjungą ir NATO. Tai buvo ne tik politinis, bet ir kultūrinis bei dvasinis sugrįžimas namo.
Daugelis tų, kurie tą rugsėjo dieną stovėjo oro uoste ar prie televizorių ekranų, prisimena ne tik konkrečius sakinius, bet ir bendrą jausmą – jausmą, kad pasaulis mus mato, girdi ir myli. Jonas Paulius II savo pirmaisiais žodžiais sugebėjo panaikinti izoliacijos jausmą, kuris slėgė Lietuvą pusę amžiaus. Jo kvietimas „atverti duris Kristui” Lietuvoje reiškė ir kvietimą atverti duris pasauliui, demokratijai ir tiesai. Net ir praėjus dešimtmečiams, Vilniaus oro uoste nuskambėję žodžiai „Tegul bus pagarbinta ši mylima žemė” išlieka vienu stipriausių meilės Lietuvai liudijimų mūsų naujausioje istorijoje.
