Vilniaus senamiestis yra tarsi gyvas muziejus po atviru dangumi, kuriame kiekviena gatvelė, kiekvienas kiemas ir fasadas pasakoja šimtmečių senumo istorijas. Tačiau yra viena vieta, kurią žino kiekvienas lietuvis ir daugelis pasaulio keliautojų, bet retas kuris iš tiesų supranta jos gylį ir paslėptas prasmes. Kasdien pro šią vietą praeina tūkstančiai žmonių – skubantys į darbą, turistai su fotoaparatais ar tiesiog vietiniai gyventojai, nešini pirkinių maišeliais. Daugelis jų pakelia akis į viršų, persižegnoja arba tiesiog nusišypso, matydami atvirą langą koplyčioje virš gatvės. Visgi, Aušros vartai nėra tik gražus religinis simbolis ar turistinis objektas. Tai architektūrinis ir dvasinis fenomenas, slepiantis detalių, kurios dažnai lieka nepastebėtos plika akimi, o jų istorinė ir mistinė reikšmė pranoksta paprastą maldos vietos sampratą.
Nuo gynybinio forto iki dvasinės ramybės uosto
Daugelis lankytojų Aušros vartus suvokia tik kaip koplyčią, tačiau pirminė jų paskirtis buvo visiškai kitokia, ir tai yra pirmoji paslaptis, kurią dažnai užgožia religinė aura. Tai buvo gynybinis įrenginys. XVI a. pradžioje, gresiant totorių ir maskvėnų antpuoliams, Vilnius buvo apjuostas gynybine siena. Sienoje buvo įrengti devyneri (kai kurių šaltinių teigimu – dešimt) vartai, tačiau iki mūsų dienų išliko vieninteliai – Medininkų vartai, vėliau pradėti vadinti Aušros vartais.
Eidami pro šalį, atkreipkite dėmesį į vartų išorę (nuo stoties pusės). Čia pamatysite masyvias, rūsčias sienas, šaudymo angas ir gynybinį bokštą. Tai priminimas apie laikus, kai Vilnius buvo karinė tvirtovė. Paradoksalu, bet būtent ši karinė funkcija ir išsaugojo šventovę. Pagal seną paprotį, ant visų vartų būdavo kabinami šventųjų paveikslai, kurie turėjo saugoti miestą nuo priešų ir epidemijų. Medininkų vartams teko Švč. Mergelės Marijos globa. Kai XIX a. rusų valdžia įsakė nugriauti Vilniaus gynybinę sieną, šie vartai buvo palikti būtent dėl ten jau įsitvirtinusios ir didžiulės pagarbos sulaukusios koplyčios. Taigi, šventumas fiziškai išgelbėjo istoriją.
Paslaptis, slypinti po sidabro apkalais
Didžiausia traukos vieta, be abejo, yra pats Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, paveikslas. Tačiau tai, ką matome šiandien, yra tik dalis tiesos. Daugelis tikinčiųjų ir turistų mato auksu ir sidabru tviskančią figūrą, tačiau retai susimąsto, kas slypi po šiais prabangiais apdarais. Paveikslas, nutapytas ant ąžuolinių lentų XVII a. pradžioje, iš tiesų atrodo kitaip, nei esame įpratę matyti reprodukcijose su aptaisais.
Meno istorikai ir restauratoriai atskleidė, kad po metaliniais drabužiais slypi itin meistriškas renesansinės tapybos kūrinys. Įdomu tai, kad:
- Veido bruožai: Marijos veidas tapytas labai subtiliai, remiantis Vakarų Europos grafikos pavyzdžiais, tačiau pati kompozicija turi Rytų bažnyčios (ikonų) bruožų. Tai puikus Vilniaus – Rytų ir Vakarų kultūrų sankirtos – atspindys.
- Dviguba karūna: Paveikslas turi dvi karūnas. Viena barokinė, kita rokokinė. Tai rodo, kad paveikslas buvo karūnuotas popiežiaus leidimu, kas tuo metu buvo aukščiausias įmanomas pripažinimas stebuklingam atvaizdui.
- Mėnulis: Apatinėje paveikslo dalyje esantis pusmėnulis yra vėlesnė detalė, kuri dažnai klaidina. Tai nėra nuoroda į islamo simboliką ar pergalę prieš turkus, kaip kartais klaidingai manoma. Tai yra Nekaltojo Prasidėjimo simbolis bei nuoroda į Apokalipsės moterį, „apsisiautusią saule, o po jos kojomis mėnulis”.
Nematoma istorija ant sienų: tūkstančiai votų
Viena įspūdingiausių, bet dažnai pro akis praleidžiamų detalių, yra koplyčios sienų dekoras. Jei kada nors lipote laiptais į pačią koplyčią, turbūt pastebėjote, kad visos sienos nukabintos mažais sidabriniais ir auksiniais dirbiniais. Tai – votai. Kiekviena ši maža širdelė, ranka, koja ar vaiko figūrėlė slepia konkrečią žmogaus istoriją, tragediją ir stebuklą.
Votai yra padėkos ženklai už išklausytas maldas. Jų čia suskaičiuojama daugiau nei 8000. Tai unikalus istorinis archyvas, kuris nėra užrašytas popieriuje. Pavyzdžiui, galima rasti votų, vaizduojančių akis (padėka už regėjimo sugrąžinimą) ar net visą žmogaus figūrą. Tai liudija, kad Aušros vartai šimtmečius veikė kaip „dvasinė ligoninė”. Eidami pro šalį ir matydami tik blizgesį, daugelis neįvertina, kiek skausmo ir džiaugsmo ašarų sugėrė šios sienos. Manoma, kad pirmasis votas buvo pakabintas dar 1671 metais, taip pradedant tradiciją, kuri gyva iki šiol.
Akis, stebinti miestą: Apvaizdos simbolika
Dar viena detalė, kurią lengva praleisti žiūrint nuo gatvės grindinio, yra frontone esantis simbolis. Virš arkos, trikampiame frontone, matome „Visa matančią akį” (Apvaizdos akį). Šis simbolis dažnai sukelia įvairių interpretacijų ir sąmokslo teorijų mėgėjų diskusijų, siejant jį su masonais. Tačiau krikščioniškame kontekste tai yra tiesioginė Dievo tėvo globos ir visažinystės nuoroda.
Ši „akis” tarsi stebi kiekvieną, įžengiantį į senamiestį. Ji primena, kad Aušros vartai yra riba tarp sakralaus (švento) miesto ir pasaulietiško priemiesčio. Seniau buvo įprasta, kad vyrai, eidami pro vartus, privalėdavo nusiimti kepures. Ši tradicija, nors ir mažiau griežta šiandien, vis dar gyva tarp senųjų vilniečių. Tai pagarbos ženklas ne tik Marijai, bet ir tai stebinčiai Apvaizdos akiai.
Gailestingumo miestas: ryšys su Faustina
Aušros vartai slepia ir glaudų ryšį su visame pasaulyje garsiu Dievo Gailestingumo kultu. Nedaugelis turistų žino, kad būtent čia, Aušros vartų koplyčioje, 1935 metais pirmą kartą viešai buvo išstatytas garsusis Gailestingojo Jėzaus paveikslas, nutapytas pagal šventosios Faustinos regėjimus. Tai įvyko Velykų tridienio metu.
Šis faktas suteikia vietai dar vieną, gilesnį lygmenį. Tai nėra tik Marijos šventovė; tai vieta, kurioje prasidėjo pasaulinis judėjimas, šiandien vienijantis milijonus katalikų. Eidami pro šalį, jūs einate pro vietą, kuri pakeitė XX a. katalikų bažnyčios istoriją. Tai nematoma gija, jungianti Aušros vartus su netoliese esančia Dievo Gailestingumo šventove.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Kadangi ši vieta yra apipinta daugybe mitų ir praktinių klausimų, pateikiame atsakymus į tai, kas dažniausiai domina lankytojus:
- Ar įėjimas į koplyčią yra mokamas?
Ne, įėjimas į Aušros vartų koplyčią yra nemokamas visiems lankytojams, nepriklausomai nuo jų tikėjimo. Tačiau tikimasi pagarbos ir tylos. - Kada geriausia lankytis, norint išvengti minios?
Geriausias laikas yra ankstyvas rytas (apie 7–8 val.) arba vėlyvas vakaras. Dienos metu, ypač vasarą, koplyčia būna pilna piligrimų ir turistų grupių. - Ar galima fotografuoti koplyčios viduje?
Fotografuoti paprastai leidžiama, tačiau be blykstės ir netrukdant besimeldžiantiems. Mišių metu fotografavimas yra nepageidaujamas. - Kodėl vartai vadinami „Aušros”?
Yra kelios versijos. Viena teigia, kad vartai buvo rytinėje miesto pusėje („aušros pusėje”). Kita, poetiškesnė versija, sieja pavadinimą su Mergelės Marijos titulu „Aušros Žvaigždė”. - Ar paveikslas tikrai daro stebuklus?
Bažnyčia yra oficialiai pripažinusi daugybę stebuklų, susijusių su šiuo paveikslu. Tūkstančiai votų ant sienų yra geriausias žmonių patirčių įrodymas.
Kultūrinė ir socialinė reikšmė šiandieniniame Vilniuje
Šiandien Aušros vartai atlieka unikalų vaidmenį Vilniaus socialiniame audinyje. Tai viena iš nedaugelio vietų, kurioje susitinka skirtingos konfesijos. Nors tai katalikų šventovė, stačiatikiai taip pat labai gerbia Aušros Vartų Dievo Motiną (Ostrobramska), laikydami ją šventa. Tai paverčia vartus ekumeniniu tiltu, jungiančiu skirtingas kultūras ir tradicijas, kas Vilniui istoriškai visada buvo būdinga.
Be to, Aušros vartai tapo savotišku psichologiniu slenksčiu. Net ir netikintys vilniečiai, eidami pro šią arką, dažnai nesąmoningai sulėtina žingsnį, nutyla ar tiesiog pajunta pagarbą vietos aurai. Tai erdvė, kuri priverčia akimirkai sustoti modernaus gyvenimo lėkime. Todėl kitą kartą, kai eisite Aušros vartų gatve, nepraeikite pro šalį mechaniškai. Pakelkite akis į langą, įsižiūrėkite į votus ir prisiminkite, kad už šių sienų slypi ne tik dažai ir auksas, bet ir šimtmečiai vilties, gynybos ir stebuklų, kurie suformavo Vilnių tokį, koks jis yra šiandien.
